(apie alternatyvias realybes)

Pasirodo buvau kurį laiką dingusi. Tai yra todėl kad informacija yra toks dalykas kurį reikia virškinti. Kaip senoje reklamoje – kartais geriau kramtyti negu šnekėti. Taigi kramčiau, virškinau, pasisavinau ir jaučiuosi pasikrovus iš jos. Maitinausi (ir maitinuosi) iš @VektorRosta eneagramos meistro seminarų.

Tačiau kartais taip norisi rašyti, kad jaučiu kaip iš jaudulio tirpsta rankos, kala širdies – taip, siaučia tiroliberinas (tas kuris su sapnais susijęs).

Žinote tą Froidui priskiriamą citatą (nesu tikra ar jis taip sakė iš tiesų): prieš diagnozuojant sau depresiją įsitikinkite kad nesate apsupti idiotų. Aš pratęsčiau. O tada paklauskite savęs, kodėl aplink mane tiek idiotų.

Esmė tame jog gyvename skirtinguose realybėse. Kai kurių realybių gyventojai sugeba vienas kitą suprasti ir susitarti, o kitų jau nebelabai. Tai kokius žmones mes sutinkame (ypač su kuo turime ilgalaikius santykius) ir kaip sugebame priimti aplinkinius atspindi mūsų realybę. Jei savo sutuoktinį laikote geradariu, greičiausiai ir jūs esate geradarys. Jei vyras “kvailutis” tai kokia esu aš?

Mūsų realybė atspindi mūsų vidinę būseną. Tai yra mūsų vidinė būsena formuoja mūsų realybę. Viduje pelkė, aplinkoje pelkė.

Kas yra tą pelkė? Pelkė susideda iš mūsų pagrindinės baimės. Tą baimę turime mes visi iki vieno. Klausimas ar ji valdo mūsų gyvenimą.

Iki gimimo mes esame idealioje būsenoje – visi mūsų poreikiai yra patenkinami tik atsiradus, arba dar neatsiradus. O ateiname į šį pasaulį mes nuogi ir bejėgiai. Taip formuojasi įsitikinimas kad laimė yra kituose žmonėse, tik kitas žmogus gali patenkinti mano poreikius. Mūsų pagrindinė baimė yra kad mūsų pagrindinis poreikis niekados nebus patenkintas, kiti neduos man to ko trokštų labiausiai. Koks tas pagrindinis poreikis susideda iš daugelio faktorių veikiančių mus iki ir po gimimo (genetinių, fizinių ir psichologinių).

Siekiant užtikrinti savo poreikį ir išvengti baimės mės suformuojame elgesio strategijas. Tai gali būti poreikis būti labai moraliu ir teisingu ir baimė tokiu nebūti (tuo pat metu ieškant patvirtinimo savo teisingumo kituose – kiti turi elgtis pagal mano morelės suvokimus, nes aš žinau geriau). Arba poreikis būti stipriai ir baimė būti pažeidžiamai (ir ieškoti patvirtinimo, kad esu stipri kituose – kiti turi paklusti). Poreikis būti harmonijoje su kitais ir konfliktų baimė (todėl nekreipti dėmesio į savo poreikius ir kelti kitų poreikius į pirmą vietą). Poreikis turėti nuosavą individualumą ir baimė prarasti save (laukti iš kitų besąlygiško priėmimo). Ir t.t.

Ir kuo gilesnė vidinė mūsų pelkė, tuo labiau mes susitapatiname su savo strategijomis ir bandome vengti baimių. Kuo gilesnė vidinė pelkė, tuo labiau mes priklausome nuo kitų žmonių ir tuo sunkiau mūsų poreikius patenkinti, tuo sunkiau mums keistis, būti lankstiems ir adaptuotis. Tuo labiau esame apsupti idiotų.

Nuo ko priklauso pelkės gylis.

Nuo šeimos kurioje gimėme. Jei šeimoje buvo nesutarimų, tėvai buvo emocionaliai neprieinami, nepalaikantys, nepatenkinti savo gyvenimu, pelkė gilėja. Jei šeimoje buvo priklausomybių, smurto, disfunkciniai santykiai, pelkė gilėja dar daugiau.

Jei vėliau nesame patenkinti savo darbo vietą, nesutariame su antrąją pusę, turime nepriteklių, pelkė gilėja. Arba jei patys išsivystome priklausomybę, patenkame į priklausomus santykius, patiriame sunkias fizines ir psichologines traumas, skyrybas, patyčias, pelkė gilėja dar daugiau.

Esmė kad visi esame patyrė vienu ar kitų sunkumų gyvenime ir esame pelkėje iki kulkšnių, kelių arba kaklo. Yra ir gerų naujienų – stabili žemė egzistuoja, tik imk ir trauk save pats ar paprašius pagalbos.

Požymiai kurie padeda suvokti pelkės gylį ir darbo su savimi apimtį. Nes NB! Suvokti kad įlipai per giliai jau nuveiktas darbas. Kaip du kraniosakralinės terapijos principai: dėmesys ir intencija. Taigi požymiai:

• Kontrolės lokusas. Arba paprastai, kas kontroliuoja mano gyvenimą. Vidinis lokusas – esu savo gyvenimo šeimininkas. Išorinis lokusas – gyvenimas atsitinka su manimi (arba shit happens).
• Suvokiantis ego. Suvokiantis ego yra tarpas tarp mūsų reakcijos ir to į ką reaguojame. Kuo šis tarpas didesnis, tuo geriau mes suvokiame kodėl ir kaip reaguojame. Aš ant tavęs supykau, nes mano poreikis nepatenkintas bet tai praeis. Arba “Ne, aš ne pykstų” – riekiančiu balsu.
• Mūsų poreikių patenkinimas. Kai esame sausumoje arba tik įmerkė kojas į pelkę mūsų poreikiai patenkinami lyg savaime. Ku giliau, tuo sunkiau mums patenkinti savo poreikius.
• Savivertė. Kai savivertė neatitinka feedback’o iš aplinkos esame gerokai pasinėrę. Pvz., galvojame esantys visada teisingi nors pastoviai darome klaidas. Arba laikome save nevertingais, nors aplinkiniai turi mums tik gerų žodžių.
• Santykiai. Per didelį purvo sluoksnį sunku girdėti ir suprasti kitą, todėl kuo purvo daugiau tuo sunkiau kurti artimus santykius, juos išlaikyti. 

Ir taip, aš jau minėjau lankstumo praradimą ir įsikibimą į savo strategiją bei įsitikinimus lyg į gelbėjimosi ratą, kuris skęsta pelkėje kartu su mumis. Mūsų strategijos ir įsitikinimai palaiko mus tik tam tikrą laiką, bet per dažnai maišo. Kuo mažiau mes pasinėrė, tuo lengviau mums rinktis alternatyvias reakcijas, nereaguoti arba keisti strategijas.

Apie lankstumą ir tariamus idealus prisiminiau bežiūrint New Pope ir išgirdus John Henry Newman citatą:

Gyventi yra keistis, o būti tobulu yra keistis dažnai.

P.s. Per sharing’ą seminarų metu sužinojau kad žmonės vertina kai gydytojas šneka ir apie psichologinius ir dvasinius dalykus. Lyg iš jūsų nesu girdėjusi. Keista būtybė žmogus.