Kaip aš žinau, kad noriu?

Kaip vaikas buvau ne itin valgi. Močiutė kaime išradingai maitindavo mane vištidėje kartu su paukščiais. 

Kita močiutė neturėjo vištų, todėl turėjo sugalvoti kitą būdą. Tuomet tai atrodė kaip žaidimas.. Bet šiandien eilinį kartą duriant pirštą cukrui tikrinti matau tą situaciją kiek kitaip.

Virtuvėje ant sienos kabėjo maisto dienynas, kuriame po kiekvieno valgymo nuo nulio iki penkių buvo įvertinta kaip aš pavalgiau. Tikrai norėjau kad močiutė rašytų man “piataką” ir ne mažiau. Valgiau. Močiutė džiaugėsi mano augančiais žandais.

Aišku, tai buvo ne vienintelė priežastis kodėl pradėjau negirdėti savo kūno, nepastebėti ką jis mano sako. 

Kaip sakė mano dėdė – pamatuok man spaudimą, nes nežinau kaip jaustis. Taip ir aš, turiu pirmą pamatuoti cukrų ir tada spręsti ar noriu užkąsti.

Studijų laikais turėjau valgymo sutrikimą. Turėjau paskaičiuoti kalorijas, tada spręsti ar noriu valgyti. Įžvelgiate panašumų?

Tai buvo laikas visiško atitrukimo nuo kūno. Ir kapsčiausi pakankamai ilgai. Didele dalimi padėjo sportas, osteopatijos studijos – darbas su kūnu. Po truputi grįžau į save. Su džiaugsmu kemšau burgerius, kai žinojau kad noriu burgerio. Kemšau salotas, kai žinojau, kad noriu salotų. 

Pradėjus matuoti cukrus net negalėjau įsivaizduoti kiek smarkiai smogs nerimas.

Esmė tame, jog mūsų kūnas tiksliai žino ko mes norime (ir kalba eina ne tik apie maistą). O nerimas yra mūsų proto savybė (jei galima taip išsireikšti).

Kai dėl kažkokių priežasčių kūnas tampa nepatikimas kyla nerimas, nes mūsų protas stengiasi kompensuoti, stengiasi viską pasverti ir apsvarstyti. Tampame linkę į ruminacijas, abejones, apsvarstymus, perdėtus sverimus “už” ir “prieš”. Be galo daug energijos išeikvojame nerimui.

Priežasčių kodėl kūnas neptinkimas yra daug – reikia kontroliuoti cukrus, močiutę žino geriau kiek aš turiu suvalgyti, kūnas “pavedė” (pvz nesulaikiau šlapimo, susirgau, nevaldomas svoris) ir t.t. 

Kai turime gerą ryšį su kūnu turime pakankamai energijos (ne per daug, ne per mažai), jaučiame atsipalaidavimą, spontaniškumą, galim būti lankstus, jaučiame savo ir kitų ribas, pasitikime savo vietą pasaulyje ir galime laisvai save reikšti.

Kai kontaktas su kūnu prarastas nejaučiame savo ribų, lipam per kitų žmonių ribas, jaučiamės bejėgiai arba “išsipučiame” nuo savo galios, prarandame jautruma savo kūnui, atsiranda raumenų tonuso didėjimas arba mažėjimas, mums reikia vis stipresnių stimulų kad pajusti malonumą, skausmą, pasijusti gyviems. Tokia busena be abejo reiklauja kompensacinių procesų – nerimas yra vienas jų ir bene dažniausias.

Kai turime gerą ryšį su kūnu – žinome ko norime (ir norime ne per daug ir ne per mažai). Mūsų tikri norai kyla kūne ir turi kūne atitinkamą atsaką.

Pabandykite atsistoti ir pasakyti “taip” savo viduje. Ką jaučiate? Kaip pasikeitė kūno padetis? Kurioje kūno vietoje jaučiate “taip”?

O dabar pasakykite “ne”. Leiskite sau pastebėti kaip pasikeitė kūno atsakas kai sakote “ne”. Kaip pasikeitė kūno padėtis? Kur jaučiate “ne” kūne?

Užfiksuokite šiuos pojūčius ir kitą kartą kai spręsite apie savo norus paklausykite ką sako kūnas.

O aš einu pamatuosiu cukrus ir spręsiu ar valgyti morką. Arba nematuosiu. Priimsiu bet kokį savo sprendimą. Grįžimas į kūną yra procesas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: