Kiek nuotraukų telpa į jūsų telefono atmintį? Ar trinate nereikaligas/ nepatinkančias?

Perfrazuojant S. Freud. Žmonijai teko išgyventi trys didelius smūgius. Pirmas, kai Kopernikas įrodė jog pasaulis nesisuka aplink mus (t.y. Žemę). Antras, kai Darvinas pasiūlė jog žmogus yra beždžionės giminė.

Mes šnekėsimės apie trečią smūgį – kai žmogus sužinojo kad nepriklauso pats sau. Taip taip, nepriklauso pats sau. Nes turime nesamoningą dalį, kuri mums nesuvokiant valdo mūsų gyvenimus.

Tai yra mūsų pasąmonė, susidedanti iš išmoktų reakcijų aka patirties.

Taigi patirtis kartais yra labai reikalinga. Pvz, nuo vaikystės išmokome, kad negalima liesti karštų daiktų, nes nusideginsime. Labai paprastas ir veiksmingas mus saugantis mechanizmas. Arba išmokome vairuoti ir pavaras perjungiam net nespėję pagalvoti kam tai yra daroma. Darome “automatu”. Taip pat patogu, nes jei tektų apie tai mąstyti, galima būtų ir įvažiuoti į priekyje esančią mašiną. Tai tokie refleksai kurie nepatenka į mūsų sąmonės lygį, bet tarnauja mūsų labui.

Tačiau tokios išmoktos reakcijos, arba patirtys kuriom mes labai didžiuojamės, gali būti nenaudingos.

Paimkime tokį nelabai subtilų pavyzdį, kuomet išgyvenome skaudų išsiskyrimą. Tokį įvykių susiklostymą priėmus už aksiomą ateityje daug atsargiau rinksimes partnerį. Atrodo taigi labai gerai, toks elgesys mus saugos. Bet tai netiesa. Nes tai kad vieni santykiai pasibaigė skaudžiai dar nereiškia, kad kitas žmogus mus taip pat būtinai įskaudins. Bet toks mąstymo modelis skaudins tikrai. O ir dar blogiau. Ar teko girdėti apie “ savęs programavimą”? Tai vat. Tai gali vesti mus į skaudžių santykių paieškas.

Pagilinkime pavyzdį. Įsivaizduokite kad šis žmogs dar ir su tipiška neurozės simptomatika – sunkumo įkvėpti epizodai, gumulo gerklėje jausmas, įtampos galvos skausmai, įkyrios mintys, kompulsinis elgesys, tikai, tachikardija ir širdies permušimai.

Ir lygtais šie du faktai iš gyvenimo nėra susiję. Bet abu prasideda iš vaikystės patirties. Kuomet truko tėvo palaikymo, vietoje pasakęs kad viskas tau pavyks, jis išvadino idėją absurdiška. Ir kitose situacijose taip pat nepalaikė. Ir lyg tais santykiai geri, bet kaip anekdote “nuosėdos liko”. Ir per tas nuosėdų drumzles žiūrime į gyvenimą. O neurozė? Čia ir prasideda psichofiziologijos menas. Paprastai tariant “dusina vienatvė“.

Patirtį užsidedame lyg nardymo kaukę ir per drumzliną vandenį žiūrime į pasaulį.

Bet su psichofiziologija galima dirbti.

Neperdirbtos emocijos yra kaip nesuvirškintas maistas. Naudos nulis, tik šiukšlės, jei nepasakyti stipriau. Tai toksinai kurie nuodija mūsų kūną, protą.

Taigi reikalinga asmeninės istorijos peržiūra/analizė.

Būtent asmeninės. Nes vienam žmogui tėvo nepalaikymas (deprivacija) sukels kaltės jausmą ir norą visiems įtikti. O kitam įsižeidimą ir teisybės paieškas. Taigi ir ligų simptomai skirsys. Vienu atveju žmogų vargins neurozė, o kitu autoimunitetas, padidėjęs cholesterolis ar diabetas. O gal ir derinys abiejų problemų. Svarbu rasti tą pirminį priežastį, kuri bus visai ne įsižeidimas, ir ne kaltės jausmas, bet gyliai jaučiama vienatvė.

Asmeninės istorijos peržiūra yra kaip kompiuterio cash’o valymas. Žinot, kai išmetate viską kas nereikalinga operatyvios atminties padidėja, produktyvumas didėja, programos nestringa.

Tai grįžtant prie to pradinio klausimo: ar dažnai trinate senas nuotraukas iš telefono? Gal verta trinti?

Plačiau kam tinka ir ko tikėtis.