(apie… palinkėjimas naujiems) - Что же из этого следует?
- Следует жить, шить сарафаны и легкие платья из ситца.
- Вы полагаете, всё это будет носиться?
- Я полагаю, что всё это следует шить!
Kiekvienais metais gruodžio 31 deina mes, ne, neiname į pirtį, bet žiūrime senus filmus. Jau kelintą kartą iš eilės, vis tos pačius. Bet metai keičiasi ir šie metai buvo pilni blogo ir gero (jei pradėti vertinti). Buvo praradimų ir naujų dalykų.
Neatsimenu kas pasakė bet man visados kartodavo mama, pavyzdžiui kai neišlaikiau antrame kurse fiziologijos egzo - žmogus negali būti išmintingas kiekviena sekunde.
Ir jei galvojate kad galite, ir planuojate, visą gyvenimą elgtis padoriai, apgalvotai, sąžiningai, gražiai ir t.t., esate pakeliui į nusivylimą. Nes esame žmonės ir esame žmogiški. Ir jaučiame. Kartais turime kilmingus jausmus ir potraukius, kartais kilmingais juos visai nepavadinsi. Bet abu esame mės.
Šiems metams baigiantis nežadėsiu sau būti geresniai, neklysti ir neliūdėti.
Nes klysti, liūdėti, pykti, nerimauti ir jausti nepatogius ir nemalonius jausmus yra gyvenimas.
Kas svarbu. Svarbu prisiminti kad esame tas kas jaučia, o ne tai kas jaučiama.
Linkiu naujais metais atskirti save nuo savo jausmų, nes mes galime klysti, bet nesame pasiklidę.
#judėjimasišcentro #happy2020 #happy202
P.S. pradžios vertimas, tik esmė:
- Manote kad visą tai nešiosime?
- Manau kad visą tai verta siuti.
(apie kibinus)
Šiandien FB platybėse radau mintį - greitai rudeniniai medžiai parodys mums kaip lengva yra paleisti.
Šiandien mano močiutei 81. Iš jų 5 metus (paskutinius be abejo) ji serga Altzheimer’iu. Kiekvienas apsilankymas pas ją baigiasi mūsų pokalbiais apie kibinus. Atrodo ko neatiduotum dėl jų. Močiutė turėjo savo receptą kurį nunešė su savimi į Altzheimerį. O gyvenimas išstūmė mūsų šeimą iš komforto zonos. Keletą metų važiavimų po ligonines, antipsichotikų parinkimas (tai nėra miela liga), jaudulys ir ašaros.
Močiutė dirbdavo per tris darbus. Norėjo ko geresnės kloties savo vaikams. Slaugos ligoninėje kur ji dabar gyvena, daug žmonių sergančių Altzheimeriu. Dauguma jų protinį darbą dirbę - mokytojai, gydytojai, buhalteriai (kaip ir mano močiutė). Nes, jei trumpai ir supaprastintai, šios ligos esmė - per daug minčių ir per mažai energijos. Kai smegenys reikalauja daug daugiau energijos nei gali gauti. Tokia smegenų hipermetabolizmo liga.
Kaip ten pas Griboedova - Горе от ума.
Iš šios situacijos aš išnešiau dvi pamokas.
Pirma - “Miša, negalvok!” - apie minčių stabdymą ir atsistatymo poreikio paisymą. Na, žinote, čia apie tą biudžetą.
Antra pamoka: jei gyvenimas išstūmė tave iš komforto zonos, reikia atsisukti į ją sėdmenimis ir eiti. Nes į tą komforto zoną jau nebegrįši. Toks kaip buvai nebūsi. Pasaulis pasikeitė. Žodžių, mano tėvai kibinus daro pagal kitą receptą, bet kai jie geruliai.
Kas penktadienio vakarienei?
#goreotuma #judėjimasišcentro
(apie valandą)
I see you altering history
I see you abusing the land
I see you and your selective amnesia
And I love you still
And I love you still
- Alanis Morissette
Ar teko matyti filmą “Dogma”? Savaitgalį su Aleksu peržiūrėjom. Šis filmas gerėja su amžiumi. Su mūsų amžiumi.
Ėjau miegoti sau besišypsodama. Manau šiam kartui susitaikiau. Galbūt net supratau. Ne, teisingiau, priėmiau, kaip ten su ta gyvenimo prasme.
Tai jos nėra. Na, kaip nėra. Yra tik buvimas. Nebūtinai buvimas čia ir dabar. Aš kaip žinią tą buvimą čia ir dabar kiek išjuokiu. Nes tik čia ir dabar būname. Net jei nerimaujame, planuojame, skubame mintyse arba ruminuojame eilinį kartą. Tai ką darote/galvojate dabar yra tik tiek kiek yra. Net jei dabar noretumete atsidurti kažkur toli, ne šiandien ir ne savo kailyje. Tai ir yra buvimas. Buvimas su savo nerimui, su savo verksmu, su savo kalte, džiaugsmu (bet su tuo tai problemų dažniausiai neturime), nuoboduliu, nuovargiu, vienatve, bėgimu, skubėjimu.
Su vienu svarbiu man žmogumi kalbėjomes apie santykius. Kad kiekvienas santykis su kitu žmogumi yra santykis su savimi. Taigi mes esame vienas.
Na kaip ten sako - you are the universe. Man patinka ir žodis Dievas.
Kiekvienas įsižeidimas į kitą yra įsižeidimas į save. Kiekvieną kartą pykstant ant kito pykstame ant savęs. Ir kiekvieną kartą mylint kitą mylime save. Padedant kitam padedame sau. Ir kitam mirštant mirštame ir mes.
Man atrodo tobula.
Arba kaip ten “Dogmoje” - Dievas turi gerą humoro jausmą.
Lygiai 40 dienų po Allos mirties. Stačiatikų dogmoje 40 dienų yra paskutinė sielos dieną žemėje. Jaučiu liūdesį, bet jaučiu ir auganti dėkingumą.
Todėl šiandien aš čia, simboliškai ant kėdės.
Mūsų laikas viena brangiausių dovanų. Kviečiu taip pat prisijungti prie akcijos, kiekvienas dėl savų priežasčių bet bendram labui.
Ką nuveikiate per valandą?
#vienoskėdėsistorija #1344 #judėjimasišcentro
(apie butelių didžius)
Mėgstu gerti Borjomi. Dažniausiai perku didesnį butelį - 1 litro. Yra mažesnių butelių po pusę litro. Neseniai stovėjau vienoje parduotuvių ir žiūrėjau į Borjomi butelį. Galvoje atsirado keistas kutenimas ir visiška disociacija - butelis litro ar pusės? Pasiėmiau, nešiau į kasą ir vis negalėjau suvokti kiek gi mineralinio parsinešiu namo (taip į etiketę nežiūrėjau, gi būna tik du didžiai). Kasoje sužinojau kad tai yra 0,75l. Net palengvėjo, kad man ne insultas.
Tiesiog neturėjau koncepcijos kad šis vanduo parduodamas butelyje 0,75l butelyje. Tokiais buteliais tik vyną parduoda. Mano smegenys nežinojo kad taip gali būti todėl negalėjo numatyti tokio varianto.
Mės negalime numatyti ir nusakyti tai ko nežinome. Jau anksčiau minėjau kad gyvename koncepcijų pasaulyje. Mūsų smegenys stato koncepcijas ir nemato už jų ribų. Todėl tas kas mums atrodo akivaizdu gali būti visiškai neakivaizdu kitam, ir tikrai nebūtinai bus absoliuti tiesą.
Su žiniomis (ir su mūsų patirtimi) nėra viskas taip paprastai.
Yra dalykų kuriuos:
Mes žinome, ir žinome kad žinome.
Žinome, ir nežinome kad žinome.
Nežinome, ir žinome kad nežinome.
Ir paskutinis, bet ne prasčiausias. Nežinome, ir nežinome kad nežinome.
Aleksas man pasakojo kad vieni kolegų sako - niekur nieko be nieko nebūna.
Girdžių darbe “nu iš niekur atsirado, nerandu su kuo būtų susiję”. Taip nebūna. Visada yra faktorius kuris išprovokavo. Nevisada žinome. Kaip Hamlete - yra daug dalykų, drauge Horacio, kurių žmogui žinoti neleista.
Bet mes bandome sužinoti. Ir geriausiai tam padeda mokytis naujų koncepcijų. Mokytis iš knygų, filmų, kitų žmonių… Tik atsimerkti ir klausyti. Ir nebandyti kitam “užkabinti” savo koncepciją, bet priimti kito.
Ir paskutinis pavyzdis. Su paciente ieškojom PMS pablogėjimo priežastį. Paskutinius mėnesius nebuvo tokio ryškaus, bet buvo žiemą, kovo, balandį, tada rugpjūtį, o dabar jau rugsėjis. Stresas? Sezonų kaita? Pasižiūrėkite į dangų. Išsiaiškinome kad PMS stiprus kai ovuliacija sutampa su jaunatimi. Kaip tai veikia žinau. Dabar žinau. Štai jums koncepcijų prapletimas.
Nuotraukoje dar viena manęs koncepcija.
Kas naujo?
#endobiogenika #koncepcijos #judėjimasišc
