(apie kelią į antinksčių nuovargį)
Buvau pažadėjusi sau du dalykus. Ne rašyti apie medikus ir nerašyti daugiau dviejų kartų per savaitę. Tačiau šiandien perskaičiau straipsnį (nuoroda apačioje) ir mintys pradėjo suktis.
Straipsnyje rašoma apie “negatyvią rūpinimąsi kainą”. Apie tai kad (JAV) epidemija tik prasideda bet gydytojai jau yra paveikti PTSD. Manau kad dauguma dar iki epidemijos (pas mus taip pat) buvo ant perdegimo ribos. (Prisiminkite – cinizmas nėra norma, bet pirmas perdegimo požymis, bet kurioje sferoje). Kai eini link išekimo, užtenka daug mažesnio, nei tai ką turime dabar, stresoriaus.
Aš pradėjau mąstyti apie tai kaip mes renkames profesijas. Dėja dažniausiai mes darome neapgalvotą sprendimą, vien dėl to kad darome jį kol dar neturime pilnai suformuotu kaktinių smegenų dalių (jos subręsta 21 metų). Butent šios dalys yra atsakingos už kritinį mąstymą. Taigi kritinio mąstymo dar neturime, bet traumų ir kompensacijų (psichologinių) jau turime.
Kiekvieno žmogaus kuris kreipiasi į mane aš klausiu “Ar jums patinka jūsų darbas, ar jis jums prasmingas?”.
Atrodytų, ar galima abejoti gydytojo darbo prasmingumu. Juk jis padeda žmogui. Tai neabejotinai kilni profesija. Būtent apie tai kaip dažnai mes pasirenkame teikti pagalbą (ne medikai, bet kiekvienas mūsų) ir noriu parašyti.
Šnekėti apie pagalbos suteikimą kitam yra sunkoka, net dvejojau ar rašyti. Bet tada prisiminiau kaip man nuo vaikystės buvo sakyta, kad ranka kuri duoda pagalbą, yra ir ranka kuri prašo pagalbos. Skaityti daugiau
