Kiekvienas stresas palieka gilų randą mumyse ir mes sumokame už tai šiek tiek sendami. Frazė, kurią kaip mantra kartoju paskui Hans Selye.
Liga kaip niekas kitas išbando mūsų galimybes keistis, prisitaikyti, mūsų lankstumą.
Skaityti daugiauKiekvienas stresas palieka gilų randą mumyse ir mes sumokame už tai šiek tiek sendami. Frazė, kurią kaip mantra kartoju paskui Hans Selye.
Liga kaip niekas kitas išbando mūsų galimybes keistis, prisitaikyti, mūsų lankstumą.
Skaityti daugiauVakar mane aplankė labai aiškus suvokimas. Žinote vienas iš tų kuris yra išgyvenamas ne protu, o visu kūnu.
Žiūrėjau į išdžiuvusias galvas nuleidusius, dar nerpradėjusius žydėti narcizus vazonėlyje. Ir užuot pulusi juos gaivinti staiga pagalvojau, o tiksliau pajūtau, kad jie buvo laisvi nudžiūti.
Laisvė yra egzistencinė duotybė, todėl mes visi su jos išgyvenimu susiduriame. Bet išgyvename kiekvienas savaip. Man laisvė yra neužkrauti sau kito žmogaus atsakomybės. Reikėjo laiko išmokti sakyti “Parašyk kai apsispresi”, vietoje kišant savo pagalbą, lyg man labiau reikia (o matyt man ir reikėjo labiau). Arba sakyti “Tai kokį veiksmų planą tu renkiesi”, užuot imant atsakomybę už kito pasirinkimą. Taip pat reikėjo mokytis neįmti atsakomybės už kito žmogaus reakciją, o tai reiškia priimti kitą žmogų, gerbti jo laisvę ir jo pasirinkimus. Laisvė į tiesą ir laisvė į klaidas.
Laivė yra viduje, bet ne išorėje. Tai yra vidinė busena. Išorėje yra tik autonomijos laipsniai. Nes mes negalime būti visiškai nepriklausomi nuo kitų žmonių, nuo aplinkybių. Kaip ir šalis nors ir laikoma nepriklausoma, kai žiūrime į politinę areną, pastebime kad yra daug dalykų kurių reikia paisyti. Yra dalykai kurie padeda mums turėti daugiau autonomijos – pinigai, sveikata, valdžia, statusas…
Tačiau vidinė laisvė nuo šių dalykų priklauso tik tiek, kiek mes pasirenkame.
Skaityti daugiau(apie mitybą)
Iš tikrųjų sveikai maitintis yra paprasta.
Išleidus dar vieną pacientę, įsipiliau stiklinę vandens ir pagalvojau, kad maisto tema jau labai seniai prašosi šnekama. Kas buvo pas mane konsultacijose žino, jog išeiti be šiokių tokių mitybos rekomendacijų iš manęs neįmanoma. Gurkšnojau vandenį ir galvojau, tai kodėl aš visada šneku apie mitybą, nors, turiu prisipažinti, man apie tai kalbėti (ir galvoti) tapo nebeįdomu.
Šiais laikais maisto tema yra labai neurotizuota. Kad man kyla klausimas, valgau kad gyvenčiau, ar gyvenu kad valgyčiau?
Skaityti daugiauRusų kalboje yra tokia frazė, berods pasakyta Michailo Žvaneckio, kad remonto neįmanoma užbaigti, remontą galima tik nustoti daryti (ремонт нельзя закончить, его можно только прекратить).
Kurį laiką mąsčiau parašyti apie atsipalaidavimą. Ir kažkaip šiandien skaitant Miltoną Eriksoną pribrendau. Vienoje savo gydomųjų istorijų jis išsako mintį, jog mes galim pradėti daryti ir galim sustoti. Galim stabtelėti bei darbus nudirbti savo ritmu. Nes iš tiesų būtina prisiminti jog gyvenimas, pasakysiu banalybę, yra maratonas, o ne sprintas. Ir tam kad savo ritmą palaikytume mums reikia ne valios pastangų, bet žinių. Žinių apie save.
Mums reikia leisti sau pastebėti dalykus kurie mums sako, jog būtent dabar yra geras laikas pradėti, o dabar būtina sustoti.
Skaityti daugiauKai viena pacientė susirūpino, jog aš vėlokai vakare atsakiau jai į e-mailą, ir šiaip turėčiau ilsėtis, pajaučiau augantį dėkingumą. Nes vienas dalykų, kurių dar tik mokausi, yra statyti save į pirmą vietą ir matyti tik iš savo pozicijos. Labiausiai tas nemokėjimas pasireiškia darbe. Visos hipokrato priesaikos ir panašūs dalykai smarkiai prie to prisidėjo, kaip ir prie gydytojų perdegimų.
Todėl kai pasijutau blogai tiksliai žinojau, kas ir kodėl vyksta.
Skaityti daugiauKarantinas man tikrai buvo įkvėpimo šaltiniu. Daug ko galima buvo išmokti. Todėl dar kartą ir įsijautus apie karantino pamokas.
Ką mes galime išmokti iš verslo apie savo sveikatą karantinui pasibaigus.
Panašiai kaip verslams (kai kurie karantiną išgyveno, o kiti turėjo uždaryti duris), mums atsitinka susirgus. Tai ar mes pasveiksime, ar pasveiksime pilnai, o gal taip ir liksime gyventi su lėtine liga, priklauso nuo kelių dalykų. Skaityti daugiau
Studijuojant mediciną labai daug laiko buvo skiriama anatomijai, fiziologijai ir patologijai. Naturalu. Nėra jokios abejonės juk žmogaus kūnas yra labai sudėtingas instrumentas ir reikia daug laiko į jį įsigilinti. Pradėjus dirbti teko vis daugiau gilintis į kitokius žmogaus aspektus – mąstymą, emocijas, dvasingumą.
Esu smarkiai linkusi į sistemų biologiją, kuri vadovaujasi Aristotelio parašytų principu.
Tai reiškia, kad ne viena mūsų dalių nėra svarbesnė už kitą. Dvasingumas yra toks pat svarbus kaip ir emocijos, o kūno toks pat kaip mūsų mąstymas. Todėl atskirti dvasingumą nuo kitų mūsų aspektų yra tas pats, kaip vertinti žmogaus sveikatą tik iš fiziologijos pusės.
Dvasingumas yra naujas must have. Na, dėl “naujas” aišku galima ginčytis. Tačiau dvasingumas ir dvasinis intelektas šiuo metu įgauna naują kvėpavimą. Ir tai yra gerai. Bet “kur bala”? Skaityti daugiau
(apie geriausius draugus)
Kiekvienas stresas palieka gilų randą mumyse ir mes sumokame už tai šiek tiek sendami. Frazė, kurią kaip mantra kartoju paskui Hans Selye.
Liga kaip niekas kitas išbando mūsų galimybes keistis, prisitaikyti, mūsų lankstumą. Sutinku žmones kurie serga vėžiu ir keliauja, kurie turi funkcinius sutrikimus (tai kuriems neranda priežasties) ir juos simptomai išmuša iš įprasto gyvenimo. Yra žmonių kurie nepastebi savo simptomų ir sutrikimų, nors būtų pats laikas. Vieniems palengvėja išgirdus diagnozę, įvardija demoną. Kiti puola į depresiją. Vienam bloga nuotaika yra gyvenimo norma. Kitam, baisi nelaimė. Ir ne vienas šių būdų susitaikyti su savo liga nėra geras ir nėra blogas. Skaityti daugiau