(apie geriausius draugus)

Kiekvienas stresas palieka gilų randą mumyse ir mes sumokame už tai šiek tiek sendami. Frazė, kurią kaip mantra kartoju paskui Hans Selye. 

Liga kaip niekas kitas išbando mūsų galimybes keistis, prisitaikyti, mūsų lankstumą. Sutinku žmones kurie serga vėžiu ir keliauja, kurie turi funkcinius sutrikimus (tai kuriems neranda priežasties) ir juos simptomai išmuša iš įprasto gyvenimo. Yra žmonių kurie nepastebi savo simptomų ir sutrikimų, nors būtų pats laikas. Vieniems palengvėja išgirdus diagnozę, įvardija demoną. Kiti puola į depresiją. Vienam bloga nuotaika yra gyvenimo norma. Kitam, baisi nelaimė. Ir ne vienas šių būdų susitaikyti su savo liga nėra geras ir nėra blogas. 

Tai yra santykis. Toks pats kaip tarp manęs ir jūsų. Jūsų ir tėvų. Tarp tėvų…

Santykis tarp mūsų ir ligos. Arba tiksliau tarp mūsų esamo ir mūsų buvusio, sveiko.

Natūralu, kad susirgus reaguojame lyg į praradimą. Aš gedule, ir tai procesas.

Žinokite, gyvenimą kitapus ligos gyvens kitoks žmogus nei tas kuris buvo sveikas, ir tas kuris šiuo metu serga.

Todėl viena geriausių dalykų būtų tapti “sau atpažįstamu“. Nebijoti svetimo, kuris žiūri į jus iš veidrodžio. Nebėgti nuo jo pas tokį pažįstamą ir nebeegzistuojantį save, ieškant paguodos ir komforto. Nes rasite tik sielvartą. 

Išmokti gyventi su nauju savimi, net jei tas aš nesugeba sutvarkyti namų, gerti mūsų mėgstamą kavą su pienu, kelti 100kg štangą. Neverskite naują save būti tokiu kokiu negali būti.

Juk neversite geriausią draugą būti tuo, kas jis nėra.

I was bruised and battered
I couldn’t tell what I felt
I was unrecognizable to myself
Saw my reflection in a window
And didn’t know my own face

– Bruce Springsteen