Vyras galvojo, kad padovanojo man gimtadienio proga apsilankymą SPA. Bet su dovanomis jau taip būna, kad kartais gauname daugiau nei tikimės.

Masažo terapeutė buvo indonezietė. Paklausė kiek savaičių nėštumo, atsakiau ir užsimerkiau. Blogai miegojau naktį ir galvojau tuoj pailsėsiu. Bet moteris pasitaikė šneki. Įsitempiau. Nemėgstų small talk. Bet tas pokalbis buvo vertingesnis už patį masažą.

Kaip tik prieš gimtadienį man pradėjo šokinėti cukrai. Buvau pilna nerimo. Jaučiausi bejėgė, nes mityba visiškai neturėjo įtakos – kūnas keičiasi ir hormonai daro savo. Pradėjau galvoti, kad jau tuoj ateis laikas insulinui ir pradėjau įsivaizduoti ką tai reikš gimdymo prasme.

Staiga indonezietė paklausė kiek priaugau. Sakau nedaug, nes turiu labai žiūrėti mitybą dėl cukraus. Ji man papasakojo apie savo nėštumą. Ji irgi turėjo gestacinį diabetą, bet tai pat į pabagą jai pradėjo kilti spaudimas. Gimdė su spaudimų virš 200mmHg. Gimdė natūraliai ir prižiūrima tik akušerės. Buvau aišku nustebusi.Jų yra visiškai kita kultūra. Jos gimdo “visu kaimu”. Ateina kaimynės, padeda, palaiko. Jos naudoja daug vaistinių augalų, aliejų prieš ir po gimdymo, atsižvelgia į sezoną.

Apie savo iš medicininės pusės sunkų gimdymą ji pasakojo taip ramiai. Jai tai buvo natūralus procesas, nepaisant komplikacijų, nepaisant jai įrašytų diagnozių.

Šis pasakojimas mane pakilėjo. Aš ryškiai pajaučiau kokios svarbios istorijos kurias sau pasakojame. Jei man skirs insuliną, mano gimdymas jau nebus normalus. Taip sakiau sau.

Daug dalykų mūsų kultūroje yra medikalizuoti. Nes mes taip įpratę apie juos galvoti.

Pavyzdžiui nerimas. Nerimas nebūtinai yra diagnozė (nekalbu, kai žmogus dėl nerimo negali funkcionuoti). Tai yra emocija. Ar emocija yra patologija? O jei pažvelgtume iš egzistencialistų pusės į nerimą, iš kito taško. Čia daugiau: https://www.facebook.com/photo.php?fbid=10156569200549182&set=pb.848829181.-2207520000..&type=3

Liūdesys nebūtinai yra depresija (vėl nešneku kai žmogus nepasikelia iš lovos). Persai melancholiją įvardija kaip labai pageidaujamą būseną, kurios metu mes turime galimybę susitikti su savimi, reflektuoti, kažką apie save išmokti ir naujai grįžti į pasaulį.

Gyvename labai mechanistinėje paradigmoje, kur žmogus su tam tikra medicine būsena yra atskiriamas nuo savo tos būsenos patyrimo. Ir nors turiu labai gerą ginekologę ir labai gerą endokrinologę, jos dėmesingos ir švelnios (kaip tik kaip man). Bet svarbiausia visada mano svoris, glikemija, sūnaus svoris, vandenų kiekis. Ir nors abi man sakė, kad viskas gerai su sūnumi, nusiraminti man taip ir nepavyko, nei vienas apsilankymas nesuteikė ramybės. Tačiau masažo terapeutė iš Indonezijos padarė stebuklą. Jos pasakojimas ir jos klausimai, jos matymas mano nerimo (toks subtilus) mane nuramino. Kodėl? Nes mano patirtis staiga tapo normali, o ne patologinė. Gestacinis diabetas iš diagnozės patapo būsena. O nerimas pamatytas ir atspindėtas tapo jaudulių dėl vaiko sveikatos, o ne perdėta ipochondrija, su kuria reikia kovoti.

Psichiatras ir antropologas Arthur Kleinman siūlo atskirti dvi sąvokas liga (disease) ir nesveikata (illness). Kur pastarasis yra apibūdinamas kaip susirgęs, jo šeima ir visuomenė mato, gyvena su ir reaguoja į žmogaus susirgimą.

Naratyvo apie ligą pakeitimas gali smarkiai palengvinti sergančio kančias. O kai kurie dalykai net gali tapti nebepatologiniais, pvz nerimas.

Ištrauka iš mokslinio straipsnio apie naratyvinės terapijos metodo taikymą šeimos gydytojo kabinete:

“Klinikinė patirtis su šeimos medicinos rezidentais ir jų pacientais įtikono mus, kad naratyvus priėjimas turi daug privalumų, ypač šeimos gydytojo kabinete. Ypač pacientai, kurie yra įvardijami kaip nesukalbami, sunkus, somatizuoti, pasidavę, depresuoti ir nerimastingi, gali turėti naudos iš naratyvių elementų įvedimą į konsultavimą”.

Trumpai tariant keičiant tai ką mes sau ir kitiems apie save pasakojame, ir ką pasakojame kitiems apie juos, keičiamės.