Šiandien yra mano anytos gimtadienis. Jai būtų suėję 63 metai. Sapnavau ją. Sapne ji verkė dėl to kad mirė. Sapnas, be abejo apie mane, o ne apie ją.

Rudenį, kai po rugpjūčio ir rugsėjo gausos gamta pradeda užmigti mane aplanko mintys apie gyvenimo prasmę, aplanko džiaugsmas gyventi ir noras veikti.

Man tai atrodo taip žemiška. Kinai turi atskira vėlyvos vasaros sezoną su jo vaisiais. Fiziniais ir dvasiniais.

Žiūriu kaip krenta lapai ir kaip medžiai keičia spalvas.

Ar turite perdėtą susrupinimą sveikata? Jei skaitote mano įrašus, didelis šansas kad taip.

Kaip žinoti, kad tas susirūpinimas yra perteklinis?

Prieš du metus ėjau pas gastroenterologą prašyti žarnyno magnetinio rezonanso. Nerimas buvo toks stiprus, kad jaučiausi be galo kvailai eidama, bet nieko negalėjau su savimi padaryti.

Jeigu dėl poreikio išlikti sveikam arba pasveikti nukenčia kiti svarbus jums dalykai, tikėtina kad susirūpinimas siekia nerimastingumo lygį. Jei jums netinka daugelis restoranų, reikia ginčytis su draugais dėl dietų, negalite sau leisti išeiti vakare, sportas yra kultas… arba tiesiog kvailai jaučiatės specialisto kabinete.

Kas iš tikrųjų slepiasi už sveikatos nerimo?

Kas bus jei susirgsime? Jei neteksime sveikatos?

Sveikata yra priemonė. Bet nėra savaime gyvenimo prasmė.

Dažnai bijome prarasti sveikatos nes bijome mirties. 

Natūralu. 

Bijome kad nespėsime įgyvendinti savo planų, savo svajonių. Bet bijome tada kai šiuo metu, šiame momente negyvename savo gyvenimo. Nes kai gyveni savo tikrą, autentišką gyvenimą šios baimės nutyla. Jos niekados pilnai nedingsta, bet lieka fone, o ne reikia nuo kiekvieno kampo: o jei ryt tau infarktas, tai kaip gi kelionė į Balį ir parašytą knygą?!!! Kada pagaliau pakeisi darbą?!! Kada gyvensi savo gyvenimą?!!

Ligos baimėje yra daug potencialo. Potencialo keisti savo gyvenimą ir suprasti save šiek tiek geriau.

Sveikata nėra tikslas. Sveikata yra priemonė.