Deja, užslopintos emocijos nemiršta. Jos priverstos tylėti. Ir iš vidaus veikia žmogų toliau. – Z. Froidas.

Tokios „nuosėdos“, laiku nepašalintos,  ilgainiui sukelia ligą. Bet kuris stresas, emocinė trauma, galvoje besisukančios tos pačios mintys palieka žymės mūsų kūne. Jas reikia šalinti tik joms atsiradus, dar prieš simptomų pasireiškimą, prieš ligai susiformavus.

Organizme, kaip ir gyvenime, būtinas balansas. Dažnai po mano procedūros girdžiu, kad žmogus jaučiasi pailsėjęs, atsikratęs įtampų. Bet yra technikų padedančių spręsti ne tik fizines problemas, bet ir emocines.

Žmogų būtina matyti kaip visumą, ir ne tik neišdalinti organų sistemomis, bet ir nepamiršti, kad mūsų psichika (jei norit, sąmonė arba dvasia) ir mūsų kūnas yra ta pati sistema. Mes nesame maža būtybė mūsų kaukolėje, kuri sėdi prie akių monitoriaus, ir valdo valingus veiksmus, o kūnas tiesiog „kaba“ kažkur nuo kaklo lygio.

Su nevalingais veiksmai mes savęs nesiejame. Netgi šnekant sakome „Aš einu“, bet „Širdis daužiasi“, „Aš turiu kūną“, bet ne „Aš esu kūnas“. Suvokiame save kaip sąmonės salelę, dvasinę būtybę užrakintą odos maiše. Bet esame vienalytė, neišdalinama sistema, kurios funkcijos viena nuo kitos neatskiriamos.

Todėl yra galimybė veikiant per mūsų fiziologiją paveikti mūsų sąmonę, nuimti įtampą, padėti rasti sprendimus. Skamba gal kiek neįmanomai, bet, kaip visad, mūsų rankose daugiau nei mes įpratę manyti.

Tik reikia įvardinti problemą, o sprendimas atsiras. Visgi balansuotas kūnas yra balansuotas protas. Ir atvirkščiai.