Kai viena pacientė susirūpino, jog aš vėlokai vakare atsakiau jai į e-mailą, ir šiaip turėčiau ilsėtis, pajaučiau augantį dėkingumą. Nes vienas dalykų, kurių dar tik mokausi, yra statyti save į pirmą vietą ir matyti tik iš savo pozicijos. Labiausiai tas nemokėjimas pasireiškia darbe. Visos hipokrato priesaikos ir panašūs dalykai smarkiai prie to prisidėjo, kaip ir prie gydytojų perdegimų.

Todėl kai pasijutau blogai tiksliai žinojau, kas ir kodėl vyksta.

Darant savo įprastą jogos praktiką pajutau, jog gilus įkvėpimas yra skausmingas, reikalauja pastangų ir sukelia kosulį. Beje, ant kilimėlio lipau papildomai, nes porą dienų smarkiai skaudėjo ir tirpo juosmenį, strėnas ir abi kojas. Užsisakiau priešvirusinę tinktūrą. Užsirašiau testui. Atlikau, nors net neturėjau abejonių.

Jau žinojau, ką reikia daryti. Atsiguliau į lovą. Pasakiau sau, kad gulėsiu tiek, kiek man reikia. Kad nusipelniau laiko sau, tegul jis ir bus lovoje su virusu, kadangi kitaip nesugebėjau.

Po pusdienio gulėjimo pasijutau geriau, pajutau kad turiu jėgų, pradėjo kilti temperatūra. Tai buvo ženklas, kad kažką darau teisingai, kūnas pradėjo kovoti ir dingo visi skausmai. Tiek ir reikėjo, atsigulti ilsėtis. Temperatūra nukrito savaime.Vakar atsikėliau baisiai nelaiminga. Nes norėjau, kad visi simptomai būtų dingę. O ypač silpnumas ir mieguistumas. Jau be uoslės tikrai kurį laiką išgyvensiu. Tačiau visą dieną gulėjau lovoje. Bandžiau klausytis seminaro. Užmigau.

Vakare turėjau mokomąsias koučingo sesijas su kolega. Jis išgirdęs jog susirgau, pasiūlė surengti pokalbį su mano liga. Tai buvo pokalbis su mano dalimi. Taip, liga yra mūsų dalis. Liga, kaip jau esu rašiusi, nėra demonas puolantis mus iš išorės. Bet iš mūsų vidaus auganti dalis. Virusas yra būtinas, bet nepakankamas veiksnys ligai sukelti.

Šią savo dalį galima nepriimti, kuo stipresnis yra pasipriešinimas (turiu omenyje ne gydymą ir ne norą pasveikti, bet nesugebėjimą priimti, kad sergu), tuo sunkiau su ta būsena išbūti ir, drįstu pasakyti, sunkiau pamatyti, kad jau jautiesi geriau.

Kuo labiau mes suvokiame, kad liga yra mūsų dalis, tuo labiau galime leisti sau pastebėti resursą, kurį liga mums duoda. Ir tas resursas dažnai yra labai reikalingas, bet dėl kažkokių priežasčių kitais būdais gauti jo nepavyko. Kaip ir mano atveju.

Sesijos metu aiškiai suvokiau, kad resursas, kurį gaunu tokiu neekologišku būdu yra ne tik poilsis. Bet taip pat ir laikas bei galimybė pastebėti kaip aš elgiuosi su savimi, taip pat laikas iš naujo pažiūrėti į savo veiklą, leisti sau pamatyti kaip aš sabotuoju naujo, labai man asmeniškai svarbaus projekto pradžią, įvertinti stabdžius, kurie man neleidžia iškelti svarbius man dalykus į pirmą vietą.Taigi, kai tik supratau, kad sergu, žinojau ką reikia daryti. Sirgimą priėmiau labai asmeniškai. Kasdien, kai jaučiu, jog turiu daugiau jėgų, 15min darau jogą, tiesiog ant kilimo su pižama. Išeinu į balkoną pakvėpuoti, kvėpuoju lėtai ir sąmoningai. Kai pasijaučiu silpnai, atsigulu į lovą, kartais skaitau, kartais tiesiog guliu. Leidžiu mano kūnui vadovauti mano galvai. Taip pat užrašau mintis ir jausmus, kurie man kyla, tai tam tikra meditacija. Kai stebi kūną, minčių pasidaro mažiau ir jų kokybė išauga.Meluočiau, jei sakyčiau jog esu super sąmoninga ir man nekyla noras atsakyti e-mailus. Bet užtat esu labai dėkinga savo aplinkai už palaikymą ir vadovei, jog liepė paimti nedarbingumą, kad nekiltų noras dirbti.Tokia yra mano patirtis ir mano asmeninio sirgimo filosofija.

Apie sąmoningą sirgimą: https://www.facebook.com/photo?fbid=10157881586198811&set=a.107155663810

Apie priežastinius ryšius: H. R. Wulff, S. A. Pedersen ir R. Rosenberg “Medicinos filosofija“.