Dienos yra ilgos, bet metai trumpi. Laikas lekia. Ir jau šį savaitgalį laukia ketvirtas endobiogeninės medicinos seminaras.

Esu iki ausų darbuose. Ir šiuo metu poreikis mokytis, ruoštis seminarui ir konsultacijoms yra didesnis už poreikį rašyti. Taigi, neturiu laiko ilgiems straipsniams. Bet trumpam įrašui laiko stengiuosi rasti.

Mes turime suprasti, kad genai ir smegenys nėra mūsų pagrindinis vedlys. Radau labai gerą pasakymą – DNR mlekulė yra nuobodžiausia molekulė mūsų kūne. Ji nedaro nieko, išskyrus genetinės informacijos saugojimą. Mes nepaveldime ligų. Paveldėti galima tik polinkį (nebent kai kurias labai rimtas genetines ligas su DNR mutacijomis ir chromosomų sutrikimais). Ligas mes „užsitarnaujame“. DNR neformuoja mūsų kūno, mes formuojame savo kūną, arba tiksliau save.

Kaip jau ne kartą sakiau – smegenys yra mūsų tarnas. Smegenys nėra mūsų sąmoningumas, tai tik talpykla.

Štai nuoroda į puikų straipsnį, kuris remiasi nuostabaus gydytojo profesoriaus Jaap van der Wal darbais, kuris mane pastumėjo šandien vis dėl to sėstis prie klaviatūros.

Čia pacituosiu savo meilę – Alan’ą Watts’ą:

Koks yra santykis tarp kūno ir psichikos? Problemos, kuriuos lieka atkakliai neišsprendžiamos turi būti vertinamos kaip neteisingai užduoti klausimai, kaip klausimas apie priežastį ir padarinį. Išdalinkite visumą į dvi dalis, pamirškite, kad tai padarėte ir sukite galvą amžiais, kaip šie du dalykai susiję“.