Baimė būti per daug kaip ir baimė būti nepakankamai yra ta pati baimė – baimė būti savimi.
Sykį skaičiau pranešimą gausiai fitneso trenerių auditorijai apie individualaus požiūrio svarbą sporto salėje.
Ko nepaminėjau yra kūno ir mūsų savęs suvokimo santykis.
Kažkada buvau labai susirūpinusi savo išvaizda. Stresavau dėl odos problemų. Turėjau antsvorį, paskui per mažą svorį. Po to norėjau daug raumenų.
Ne viena būsena nesuteikė to ko ieškojau – savęs.
Tačiau neapsigaukime, kūnas yra labai svarbi mūsų savęs suvokimo dalys. Labai svarbi. Bet neperteklinė.
Pabandykite įtikinti žmogų kuris yra paralyžiuotas kad kūnas yra nesvarbu. Mūsų savęs suvokimas keičiasi su mūsų kūno pasikeitimais.
Taip pat kaip ir išvaizda gali būti apgaulinga. Pavyzdžiui sveikai atrodanti sportuojanti mergina gali sirgti depresija.
Ir deja vien minties galios nepakanka (dažniausiai) kad atsikratyti savo kūniškos dalies “naštos”. Žmogus kurio liga yra remisijoje dažniausiai nerimauja kad vėl susirgs ir tai įtakoja jo savęs suvokimą. Nevalgant, nemiegant, nesirūpinant savo kūnu negalėsime gyventi.

Ypač gerai kūno svarba yra matoma kai kūnas patiria kančią. Neveltui senovės gydytoju buvo sakyta, kad sergančio pasaulis prasideda jo galvugaliu ir baigiasi ties jo kojomis. (Sergančio gydytojo taip pat).

Kaip puikiai pasakė Aleksandr Vasiljev – išvaizda labai mažai pasako apie žmogų, nes mes galim keisti savo įvaizdį pagal savo norą. Tačiau jei norite sužinoti koks žmogus yra iš tikrųjų reikia patekti pas jį į namus.
Taigi kūnas įtakoja mūsų savęs suvokimą, tačiau nenulemia mūsų “aš”.