Stovėjau Rolling Stones koncerte ir negalėjau patikėti dviem dalykais. Pirmas, kad matau tikrų tikriausius Rolling Stones. O kitas dalykas yra kiek jie turi energijos. Kaip tas 74 metų “senukas” šokinėja, šoka ir dar spėja dainuoti. Pasirodo mano vyras galvojo tą patį.
Ir momentas kuri pasiėmiau iš koncerto yra visai ne išgirsta mėgstamiausia daina, ne. Tai buvo momentas kai Mick Jagger išėjo į scenos kraštą ir pradėjo šokti visas plonas, apsirengęs juodai, o Keith Richards ir Ronnie Wood vienas šalia kito skambino gitaras ir žiūrėjo į šokantį Mick’ą su neapsakoma meile, kuria buvo neįmanoma nepamatyti. Tuo momentu viskas tapo aišku.
Mes esame įpratę matyti mechanistinį pasaulį. Žmogus yra mašina, kuri gesta, susidėvi su amžiumi ir… Na žinote.
Bet iš tikrųjų nejaugi tik tiek ir tėra?
Realistai pasakytų, kad taip, tik tiek. Nėra jokio “elan vital” (gyvybinės jėgos), nes jo negalima apčiuopti, pauostyti, paliesti, pamatyti ir išmatuoti (Henri Bergson go home). Tačiau ką jei ne gyvybinę jėgą, jei ne varomajį postumį buvo tai ryškiai galima matyti Keitho ir Ronnie veiduose?

Man atrodo mes nieko nesiskiriame nuo obels medžio.

Ir kaip obelys turi savo vaisius, taip ir mes turime turėti savo vaisių. Kas įvyksta kai obelys nebežydi, nebeturi obuolių. Tai miręs medis. Lygiai taip pat kai žmogus nebevaisingas jis miršta.
Taip pat nuo ankstyvų dienų mes mokinami, kad ir tie “vaisiai” turi būti “mechanistiniai” – apčiuopiami, išmatuojami. Ir aš ne apie pinigus (ne tik). Pažymys turi būti dešimt, butas turi būti švarus, sūnus turi būti juristas (arba kitą prestižinė profesija), post’as turi surinkti daugiau “Like” negu prieš tai buvęs ir pacientai turi sveikti (tikiuosi jus ten sveikstate). Viename Rolling Stones intervių Mick Jagger pasakė – mes planavome tik išleisti vieną albumą, pasismaginti. Išėjo karjera, pagalvojau. Ne, ne karjera. Išėjo gyvenimas. Tuo paminėtu lemiamu momentu būtent tai ir tapo aišku. Mūsų aukštosios paskirtys nėra tikslai. Tai tėra vienintelis dalykas – turėti vaisių. Ne mechanistinių vaisių, ne padaryti karjera iš muzikos, bet daryti muziką. Semtis iš pasaulio “elan vital” ir grąžinti į pasaulį “elan vital”.
Nemeluoti sau – aš noriu padėti žmonėms, aš tai darau dėl žmonių. Bet daryti nes gera.
Prisimenu savo vyro senelį. Jam 96 metai ir jis vis dar dirba. Advokatu. Jis be abejo nori padėti vaikams ir t.t. Bet kai su juo bendrauji matai, jis daro tai ką daro, nes jam gera. Kiekvienas procesas jam paskutinis, nes “kiek jau galima”. Bet paskui būna “ne, dar vieną”.

Kaip sakė dar vienas dvidešimto amžiaus filosofas Bob Dylan – tas kas neužsiėmęs gyvenimu, užsiėmęs mirtimi.

P.s. prisiminiau, kad jau buvau įkvepta Rollig Stones.