Svarbiausias jausmas. Ne apie meilę.

13330960_10154265014789182_3899510579858070671_n(apie “osteopatijos veikimo būdus” ir iš rekomendacijų “kaip nemirti darbe”)

Aš dievinu Madridą. Galėčiau turbūt parašyti visą straipsnį tik apie jį. Yra dalykų kurie lieka mumyse amžiams. Mėgstu ir ispaniškus serialus (ne “muilo operas”, yra labai kokybiškų). Šią savaitę su vyru žiūrime “Merli”. (Rekomenduoju). Stebint herojų elgesį prisiminiau 1960’ais metais atliktą tyrimą. Tyrėjai suskaičiavo kiek kartų poros prisiliečia viens prie kito skirtinguose pasaulio miestose. San Juan (Puerto Rico) 180 kartų per valandą, Paryžius 110k/val, Gainesville (USA) 2k/val, Londonas 0k/val. Manau Ispanai atsidurtų kažkur tarp San Juan’o ir Paryžiaus. Kuomet mes… Manau arčiau Londono.

Kodėl esame tokie “santūrus”? Toks neįleidimas į savo erdvę kitų žmonių turi savo pasekmių.  Toliau skaityti “Svarbiausias jausmas. Ne apie meilę.“

Metai kurie pakeitė viską.

Pasirodo praėjo jau du metai nuo mano blogo paleidimo laiko. Šie metai tikrai buvo įdomus ir netikėti.

Per trečią endobiogenikos seminarą, kuriuo tema buvo imunitetas pamačiau šią skaidrę, kurį buvo pakartota ir paskutinio seminaro metu (skaidrė yra žemiau). Ji patraukė mano dėmesį nuo pirmo karto. Manau čia galim cituoti Kamyar Hedyat:

Būti gyvam tai būti atviram. Būti atviram tai pastoviai rizikuoti savo gyvybe.

Vienas pavojingiausių dalykų kurį mes atliekame kasdien yra kvėpuoti. Įkvėpti, įsileistį į save šviežio ar nelabai oro gurkšnį su viskuo ką jis atneša – bakterijos, tarša, virusai ir taip toliau. Tada iškvėpti, išleistį kas buvo prikaupta ir parodyti pasauliui kas viduje. Tai išties yra pavojinga.

DSC_4198-1
Nuotaikos sutrikimas vadinasi “distimija“. Tiesiogiai – čiobrialiaukės sutrikimas. O mūsų nuotaikos labai priklauso nuo mūsų pasaulio suvokimo.

Labai dažnai žmonės turi įkvėpimą arba iškvėpimą trumpesnį. Tai daug pasako. Taip pat kaip ir užgulusi nosis, arba bronchitas, arba diafragmos spazmas.

Dalai Lama paskė, kad jei nori būti laimingas, turi būti atviras. Nes kai esi atviras, neturi ko slėpti. O kai neturi ko slėpti, esi nepažeidžiamas. Gal kas ir nesutiks.

Bet aš visvien čia. Ir stengiuosi atvirai rašyti ką galvoju. Jau du metus.

Ačiū, kad esate kartu su manimi, man yra labai svarbu dalintis savo žiniomis ir mintimis. Aš esu begalo laiminga, kad turiu žmonių su kuriais galiu dalintis.

Taigi, kaip ir praeitais metais ta Nelsono Mandelos citata yra aktuali. Palinkėjimas –

Tėgul mūsų pasirinkimai atspindi mūsų viltis, ne mūsų baimes.

Kas bendro tarp citrinos ir pavasario?

1487724009337021Negaliu atsidžiaugti šiltomis dienomis. Na, sąlyginai šiltomis. Bet kažką pažinti galima tik lyginant (sena endobiogeninė tiesa).

Pasitinkant šilumą norisi padėti sau jaustis gerai, atrodyti gerai ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau jau pradėjau gauti žinutes nuo draugų, kurie tokiu nuostabiu oru peršalo, o priėmime daugėja pacientų kuriems paūmėjo nugaros ir sąnarių skausmai. Tokį sezoniškumą pastebėdavau ir dirbant poliklinikoje, tačiau supratau kodėl tik pradėjus praktikuoti endobiogeniką. Toliau skaityti “Kas bendro tarp citrinos ir pavasario?“

Trys dalykai, kuriuos išmokau iš nuovargio.

Puošdama eglę šiais metai radau savo mėgstamiausią 40 metų senumo burbulą sudužusį.

Laikai keičiasi ir reikia mokėti paleisti. Nors tas burbulas man reiškė labai daug, su juo buvo susiję daug prisiminimų, mano eglė šiai metais atrodo neįprastai.

Pastarieji mėnesiai man buvo neįprasti ir pilni veiklos bei įspūdžių. Jaučiuosi labai dėkinga už tuos mėnesius ir už visus metus, už galimybes, pažintis ir senus draugus.

15421018_903430619793689_5383155209147677685_n
Šiais metais gavau pirmą apdovanojimą už savo blogą. Ačiū endobiogeninės medicinos draugijai.

Tuo pat metu jaučiu didelį nuovargį. Jokiu būdu nesiskundžiu. Nes per savo nuovargį išmokau tris dalykus. Toliau skaityti “Trys dalykai, kuriuos išmokau iš nuovargio.“

Kalėdinis pasakojimas apie meilę, Alzheimerį ir holistinę mediciną (šiek tiek).

_20151218_083309Laikas traukti iš didelės dulkėtos dėžės kalėdinius eglės papuošimus. Kai kuriems jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Mano močiutė pirko juos Maskvoje, paskui vežė į Vokietiją (senelis buvo karo gydytojas). Kai senelį perdislokavo į Vilnių, kalėdiniai burbulai atkeliavo kartu. Mano mėgstamiausi visada buvo dideli raudoni burbulai su žvaigždėmis ir kometomis. Aš turiu vieną, vieną turi mano tėvai. O buvo jų šeši. Kažkada. Kai dar šventėm Kalėdas pas močiutę, visi kartu. Mes su tėvais atvažiuodavome iš Baltarusijos kasmet švęsti Kalėdų Vilniuje.

Švenčiame kartu ir dabar. Bet kaip beveik nebeliko kalėdinių burbulų, taip nebeliko mano senelių. Beveik. Mano močiutė, ta kuri saugojo kalėdinius papuošimus dar su mumis. Beveik. Jį serga Alzheimerio liga. Taigi su mumis jį pusiau. Bet man neliūdna. Taip, tai sunki liga, bet mums sekasi. Močiutė mus puikiausiai atpažįsta, nors sudėtinga būna palaikyti pokalbį. Be to liga lėtai progresuoja, taigi ji palengva išeina.

Demencijos būna skirtingos. Toliau skaityti “Kalėdinis pasakojimas apie meilę, Alzheimerį ir holistinę mediciną (šiek tiek).“