(apie kelią į antinksčių nuovargį)

Buvau pažadėjusi sau du dalykus. Ne rašyti apie medikus ir nerašyti daugiau dviejų kartų per savaitę. Tačiau šiandien perskaičiau straipsnį (nuoroda apačioje) ir mintys pradėjo suktis.

Straipsnyje rašoma apie “negatyvią rūpinimąsi kainą”. Apie tai kad (JAV) epidemija tik prasideda bet gydytojai jau yra paveikti PTSD. Manau kad dauguma dar iki epidemijos (pas mus taip pat) buvo ant perdegimo ribos. (Prisiminkite – cinizmas nėra norma, bet pirmas perdegimo požymis, bet kurioje sferoje). Kai eini link išekimo, užtenka daug mažesnio, nei tai ką turime dabar, stresoriaus.

Aš pradėjau mąstyti apie tai kaip mes renkames profesijas. Dėja dažniausiai mes darome neapgalvotą sprendimą, vien dėl to kad darome jį kol dar neturime pilnai suformuotu kaktinių smegenų dalių (jos subręsta 21 metų). Butent šios dalys yra atsakingos už kritinį mąstymą. Taigi kritinio mąstymo dar neturime, bet traumų ir kompensacijų (psichologinių) jau turime.

Kiekvieno žmogaus kuris kreipiasi į mane aš klausiu “Ar jums patinka jūsų darbas, ar jis jums prasmingas?”.

Atrodytų, ar galima abejoti gydytojo darbo prasmingumu. Juk jis padeda žmogui. Tai neabejotinai kilni profesija. Būtent apie tai kaip dažnai mes pasirenkame teikti pagalbą (ne medikai, bet kiekvienas mūsų) ir noriu parašyti.

Šnekėti apie pagalbos suteikimą kitam yra sunkoka, net dvejojau ar rašyti. Bet tada prisiminiau kaip man nuo vaikystės buvo sakyta, kad ranka kuri duoda pagalbą, yra ir ranka kuri prašo pagalbos.

Ypač dabar kai altruizmas yra reikalingas. Laikas savęs paklausti – kiek altruizmo yra mano altruizme. Tai nereiškia, kad uždavus sau šį klausimą nustosite davę. Bet duosite švariau ir neperdegsite duodami.

Kokios gali būti tos “nešvarios” motyvacijos. Egoizmas altruizme. 

Gėda. Nes neduoti yra gėda. Ką kiti pagalvos? Arba turiu tiek puikybės jog manau kad be manęs nieko patys ir napadarys. O galbūt iš tokių kaip aš (pvz. sėkmingų) tikimasi kad aš padėsiu, gėda būtų tų lūkesčių nepatenkinti.

Kontrolė/jėga. Duodu, nes taip jus kontroliuosiu, būsiu stipresnė už jus. Arba duodu nes prašote, o atsisakyti yra sunkiau nei sutikti. Taip bent kažkiek kontroliuosiu aplinka, visi bus patenkinti, išvengsiu konfliktų. Taip pat variantas – kontroliuoju save. Nes jei pats savęs nekontroliuoju, kontroliuoja kiti. Duosiu iškart, kad paskui nieks nesikambintų, jog amoralu neduoti.

Baimė. Aš bijau susitikti su savimi, kai reiks sustoti, todėl verčiau veiksiu, pvz., gelbėsiu kitus. 

Tai keletą motyvacijų. Pagal eneagramą, aišku sistemų yra daug. Man šį atrodo veiksminga, todėl naudoju ją.

Taigi, kaip pastoviai kartoju, labai svarbu suvokti savo motyvacijas. Kodėl aš taip darau. Nes kai nežinome kodėl darome “nešvariai”, neekologiškai. Ką tai reiškia – mes eikvojame daugiau nei gauname. Išleidžiame daugiau nei sugebame uždirbame. Duodame daugiau nei vėliau sugebame paimti. Adaptuojames daugiau nei atsistatome.

Tai yra kelias į perdegimą. Tai yra kelias į antinksčių nuovargį. Kelias į išsekimą.

Tas banalus “negali pilti iš tuščio puodelio”.

Rupinkites savimi. Rupinkites kitais. Rupinkites iš meilės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s