Vakar mane aplankė labai aiškus suvokimas. Žinote vienas iš tų kuris yra išgyvenamas ne protu, o visu kūnu.

Žiūrėjau į išdžiuvusias galvas nuleidusius, dar nerpradėjusius žydėti narcizus vazonėlyje. Ir užuot pulusi juos gaivinti staiga pagalvojau, o tiksliau pajūtau, kad jie buvo laisvi nudžiūti.

Laisvė yra egzistencinė duotybė, todėl mes visi su jos išgyvenimu susiduriame. Bet išgyvename kiekvienas savaip. Man laisvė yra neužkrauti sau kito žmogaus atsakomybės. Reikėjo laiko išmokti sakyti “Parašyk kai apsispresi”, vietoje kišant savo pagalbą, lyg man labiau reikia (o matyt man ir reikėjo labiau). Arba sakyti “Tai kokį veiksmų planą tu renkiesi”, užuot imant atsakomybę už kito pasirinkimą. Taip pat reikėjo mokytis neįmti atsakomybės už kito žmogaus reakciją, o tai reiškia priimti kitą žmogų, gerbti jo laisvę ir jo pasirinkimus. Laisvė į tiesą ir laisvė į klaidas.

Laivė yra viduje, bet ne išorėje. Tai yra vidinė busena. Išorėje yra tik autonomijos laipsniai. Nes mes negalime būti visiškai nepriklausomi nuo kitų žmonių, nuo aplinkybių. Kaip ir šalis nors ir laikoma nepriklausoma, kai žiūrime į politinę areną, pastebime kad yra daug dalykų kurių reikia paisyti. Yra dalykai kurie padeda mums turėti daugiau autonomijos – pinigai, sveikata, valdžia, statusas…

Tačiau vidinė laisvė nuo šių dalykų priklauso tik tiek, kiek mes pasirenkame.

Dažnai esame daug laisvesni nei mums atrodo. Esami laisvi keisti arba nekeisti savo vidinės būsenos.Esami laisvi rinktis savo tikslus ir jų atsisakyti.Taip pat laisvi keisti arba ne keisti savo požiūrio į tuos dalykus kurių keisti neįmanoma.Su visa atsakomybe už savo pasirinkimus arba nepasirinkimus.

O šį rudenį kartu su nuostabia komanda, buvau laisva atsisakyti, bet sutikau redaguoti Michalo FIliajevo knygą “Kita psichosomatikos pusė”. Kurioje taip pat rašoma apie laisvę, tik per sveikatos ir ligos prizme. Knyga tiems, kurie prisiima savo gyvenimo autorystę. Ir kurie moka kritinio literatūros skaitymo. Nepraleiskite Labai geros Olego Lapino pratarmės.

Kas jums yra laisvė?