Nuotrauka Morgan Thompson

Kartais norisi pasiduoti, ir tai yra OK.

Pradėjau rašyti straipsnį apie kietąjį smegenų dangalą, bet sustojau ties pirmu sakiniu. Ne, ne šią savaitę.

Bandydami “patobulinti save” gauname ne tai, ko tikimės. Per dažnai. Kaip pasakė Raudonoji karalienė iš „Alisa Stebuklų šalyje“ – gyvenimo tempas didėja, bet pozicija iš esmės nesikeičia. Kur Jūs kreipiatės tokiais atvejais? Ką padaryti, kad sustoti ir įkvėpti?

Šiandien siūlau sustoti. Siūlau pasiduoti aplinkybėms. Pasiduoti savo kūno poreikiams ir gyliai įkvėpti. Dar grįšim prie nugaros skausmo bei kitų įdomiosios anatomijos gudrybių. O šiandien šiek tiek filosofijos, kaip mėgstu sakyti.

Anksčiau ar vėliau būčiau rašiusi šia tema, bet mane paskatino suvokimas, jog retai, būna taip, kad kūno problema apsiribotų vien tik kūnu. Kiekviename savo paciente randu psichosomatinį komponentą.

Kiekvienas mūsų turi savo gyvenimo dominantę, t.y. silpną vietą, per kurią mūša visi išgyvenimai (suraskite save):

• Aš noriu. Mes gyvename socialiame pasaulyje ir esame veikiami aplinkos, esame vartotojų visuomenės dalis. Turime atitikti. “Look” turi atitikti trendą, kitaip mes kenčiame. Pastoviai turime norėti – naujojo mobiliojo, naujų aukštakulnių, kad ir naujos kelionės.
• Aš įsižeidžiau. Ant aplinkinių, labai dažnai – ant tėvų. Taip pat galima įsižeisti ant savęs – tai jau bus vadinama kaltės jausmu arba apgailestavimais.
• Aš nesutinku. Arba aš noriu ką nors įtikinti, kad turi būti taip ir ne kitaip.
• Aš bijau. Tos baimės gali būti aiškios – mirties, dėl artimųjų, arba tai gali būti prigimtinės, instinktų lygmens baimės, kurių apibūdinti mes negalime.

Kai man reikia atsikvėpti kreipiuosi į jogą. Ši asana vadinasi Pasidavimas. “Paleisk ar būk velkamas“ Zen patarlė.

Neseniai teko ir pačiai lankytis pas osteopatą. Manęs paklausė – na ir kas taip įžeidė? Niekas konkretus, pati sau įsižeidžiau. Daug proto nereikia. Dirbu su žmonėmis. Ir mano pagrindinis tikslas – padėti žmogui suprasti, pajausti save, prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Bet deja, pavyksta ne visada, o ypač dirbant šeimos gydytoja poliklinikoje. Gal žmogus ir klausytų, jei turėtum laiko paaiškinti. Deja, ir ne kiekvienas nori išgirsti. Todėl esu čia.

Full body experience – t.y. pilnas kūno potyris. Ir tai nereiškia savęs išbandymo, savęs pastūmimo iki maksimumo. Tai supratimas, kaip jau rašiau, kad tu esi savo kūnas.

O dabar noriu paminėti dar vieną savęs suvokimo aspektą. Kaip mes žinome, kur yra mūsų kūnas, kas yra “aš”? Mes negalime savęs pilnai suvokti nesuvokdami, kad mes esame neatskiriami nuo aplinkos. Kaip pasakytų rytų filosofijos atstovai – aš esu visata. Savo ribas, objektų aplink mus ribas mes suvokiame tik sąlytyje su aplinka. Kitaip, kaip aš žinočiau kur aš? Taigi be aplinkos mūsų nėra – aš esu visata.

O jei “nusileisti ant žemės”, niekas nepasikeis. Mes be aplinkos neegzistuojame. Mes priklausome kad ir nuo oro, kad ir nuo aplinkinių žmonių nuotaikos (kad ir kaip nesinorėtų). Mūsų kūno procesai priklauso nuo dienos ir nakties, nuo sezonų, nuo saulės aktyvumo…

Todėl pilnas savęs suvokimas neįmanomas be suvokimo, kad “aš esu visata”.

Taigi aš įsižeidžiau. Įsižeidžiau ant sistemos (t.y. sveikatos apsaugos sistemos), per kurią man nėra laiko padėti žmogui ta prasme, kuria aš tai suvokiu – padėti prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, arba nėra laiko pakankamai paaiškinti ar užjausti, arba tiesiog būna, kad pasitaiko ne “mano” žmogus. Ir ką daryti tokiu atveju? Kaip sakiau pradžioje – pasiduoti. Pasiduoti aplinkybėms – pasiduoti aplinkai – pasiduoti visatai – pasiduoti sau. Įkvėpti. Tai yra proceso dalis, kaip neįmanoma suvokti savęs be aplinkos, taip negalima suprasti, kas yra balta be juodo. Skamba gal ir nelabai džiugiai, bet tai tik kol nesuvoki savęs kaip visatos.

Pasiduoti reiškia susitaikyti, o kai susitaikai, randi savo sprendimą. Kai kurių dalykų neįmanoma pakeisti, tada prisitaikai – kai lyja, pasiimi skėtį.