Koks baisiausias dalykas gali atsitikti Jūsų gyvenime?

Naktimis sapnuoju košmarus. Apie tą patį. Darbo dienos pradžia, o prie mano kabineto jau sėdi krūva neužsirašusių pacientų su ligos istorijomis rankuose. Ir mano ramios dienos planai sugriūna.

Mes klaikai bijome, kad kas nors įvyks ne taip kaip mes planavome, kad mūs išstums iš komforto zonos.

Paklausiau draugės, kas baisiausio gali atsitikti per jos vestuves. Atsakymas buvo – kas nors sušuks “Gorko”. Viena vertus, taip, tai turi būti tavo gražiausia diena, bet kita vertus, kas čia baisaus ir nepataisomo?

Man atrodo, baisiausias dalykas yra frazė “turi būti”.

Turi būti taip, o jei ne taip sugadinta nuotaika, diena, o gal net gyvenimas. Nes turėjo būti taip, o įvyko kaip įvyko.

Turiu pabaigti straipsnį iki kietvirtadienio, nes kitaip… O kas įvyks?

Mes bijome pokyčių.

Nėrimas. Štai problema su kuria susiduriu kasdienėje praktikoje dažniau nei su sloga, dažniau nei su aukštu kraujospūdžiu ar vėžiu. Štai su kuo susiduriu ir asmeniniame gyvenime.

Trys ketvirčiai pasaulio žmonių patiria stresą 2 svaičių laikotarpių.

Ar įsivaizduojate tokį skaičių?

Ar atsimenate RAS sistema? RAS sistemos dalis yra mėlynoji dėmė (lot. Locus coeruleus). Ji atsakinga už streso tapimą lėtiniu, t.y. nerimo atsiradimą.

Normalios reakcijos į stresą metu hipotalamas paleidžia hormonų kaskadą, kuriuos galinis produktas yra garsusis kortizolis. Kortizolio rolė šiuo atveju yra aprūpinti organizmą medžiagomis, kuriuos yra reikalingos adaptacijai (angliavandeniai, riebalai ir gliukozė). Dėl šiuos katabolinės funkcijos mes nenorime, kad kortizolio koncentracija kraujyje būtų pastoviai padidėjusi, nes jis pradės ardyti raumenis. Kadangi kortizolis yra kortikosteroidas, jis turi ir priešuždegiminį poveikį, taigi stresui užsitesus atsiranda imuninės sistemos slopinimas. Taip pat kortizolis sulaiko skysčius, ko pasekoje didėja arterinis kraujospūdis.

Mėlynoji dėmė taip pat gali slopinti viršknamojo trakto veiklą iki tol kol stresinė situacija išsispręs.

Mėlynoji dėmė yra glaudžiai susijusi su limbine sistema (smegenų dalis atsakinga už emocijas ir motyvacija). Tai yra labai svarbu, nes būtent šis ryšis padeda mūms atskirti ar situacija pavojinga, ar nėra ko bijoti. Taigi limbinės sistemos dėka, mūsų emocijų dėka mes galime sau pasakyti, kad reikia nerimauti tada, kai tai neatitinka realybės.

Kai stresorius yra pastovus mes negauname galimybės susidoroti su stresu.

Esamas nerimas gali sukelti tik daugiau nerimo.

Su visomis pasekmėmis ne tik psichinei būklei bet bendrai sveikatai.

Šioje situacijoje nuo mūsų priklauso daugiau nei mums atrodo. Prisiminkite – mūsų smegenys yra mūsų dalis, mūsų nervų sistema yra mūsų tarnas. Su savimi galima susitarti. Žmonių reakcijos į stresą yra skirtingos. Vienį nėria į nerimą ir suserga. O kiti ranada problemos sprendimą ir juda toliau.

Vienas paprastas dalykas. Kai gyvenimas išstumia iš komforto zonos reikia atsisukti į šią komforto zoną nugara (bei kitomis dailiomis kūno vietomis) ir judėti į priekį. Ir kuo greičiau tai  padarome, tuo greičiau viskas atsistoja į savo (naujas) vietas. Mes iš visų jėgų bandome padaryti, kad esanti tikrovė atitiktų mūsų norų.

Vienintėlis būdas rasti prasmę pokyčiuose yra pasinerti į pokytį, judėti su juo ir pradėti šokti. Alan Watts

Didžiausias nerimas kyla ne dėl aplinkybių kuriuos mus supa, bet dėl mūsų nesutikimo su mus supančia tikrove, taigi mūsų viduje.