Kas nori sudalyvauti iššūkyje?
Žinote, kaip medžiai keičia lapus rudenį? O kaip pavasarį žydi vyšnios? Kaip braškės sunoksta vasarą?
Gamta žino, kada yra laikas žydėti ir mesti lapus.
Naujametinė tradicija – duoti pažadą kitiems metams ir laikytis jo kas benutiktų. Jau trejus metus iš eilės duodu sau tą patį pažadą – neduoti sau pažado. Todėl, kad noriu būti atvira dalykams, kurie laukia manęs, kurie galbūt neatitiks mano planų, mano vizijos, nes niekada negali žinoti, kur kelias pasisuks.

Kasmet rugpjūtį išeinu atostogų ir iš visų jėgų bandau ilsėtis. Sunkiausias dalykas pasaulyje yra sustoti. Gamta žino, kada sustoti, užmigti ir duoti laikui daryti savo. Nes kaip besistengtų braškės sunokti sausį, joms tai nepavyks.

Aš dažnai pamirštu, kad taip pat esu gamtos dalis. Pamirštu, kad skiriuosi nuo vyšnios tik tuo, kas turiu paklusti visuomenės dėsniams, ne tik gamtos. Mes išmokyti kovoti, kad gautume kažko norimo, kažko gero. Nors kartais kaip besistengtume – negauname. Nes viskam savas laikas.

Atrodo labai neįtikimai, bet dažniausiai stipriai kovojant už tai, kam ne laikas, prarandame ramybę, jėgas, sveikatą. Jaučiamės nelaimingi siekdami tikslo, kurį pasiekę, tik ieškosime naujos viršūnės, ir vėl naujos ir t.t. O kartais tiesiog reikia atidėti darbus trumpam, gal išgerti kavos puodelį, sustingti akimirksniui ir viskas pasisuks. Reikia žinoti, kada daryti ir kada nedaryti.

Čia kaip tame anekdote apie gydytojus: geras gydytojas žino kaip gydyti, labai geras kada gydyti, o pats geriausias kada negydyti.

Tao filosofijoje tai yra vadinama Wu wei -veiksmas be veiksmo.

Nieko nedarydamas, darai daugiau, nei gali įsivaizduoti. Dauguma problemų išsisprendžia savaime ir palankiausiu būdu, kai mes joms leidžiame. Dažnai chaotiškos ir bevaisės sprendimo paieškos yra tiesiog mūsų proto būdas veikti, nes mes esame taip išmokyti. 

Taigi, metu Jums iššūkį: neveikti.

Kas rytą nuspręsti, ko šiandien nedarysite. Priežastys nedaryti gali būti įvairios: nenoriu, neturėsiu laiko, tai nedaro mane laimingu, tai neatitinka mano tikslų… Ir tai gali būti net kasdieniai dalykai, kuriuos esate įpratę daryti, darote automatiškai, bet iš tikro jie erzina, sukelia įtampą. Nes mes turime ilgus „padaryti“ sąrašus, ir dėl to pastoviai skubame. Gyvenimas lekia pro mus. Ko daugiau skubi, tuo daugiau skubi. O jei į šią rutiną, į suplanuota tvarką įsimaišo atsitiktinumas, tai yra lygu pasaulio pabaigai, arba bent jau nedidelei tragedijai. Kaip žinia, kai realybė neatitinka mūsų lūkesčių, mes susergame.
Labiausiai wu wei yra įgudę šeimos gydytojai – nes darbotvarkė pastoviai sutrukdoma atsitiktinumų ir neplanuotų įvykių. Juokauju.
Tiesiog atsikėlę ryte sąmoningai padarykite sprendimą nedaryti. Ir stebėkite, kaip keičiasi gyvenimas. Nes kai esi atviras įvykiams, geri dalykai ateis.