Karantinas man tikrai buvo įkvėpimo šaltiniu. Daug ko galima buvo išmokti. Todėl dar kartą ir įsijautus apie karantino pamokas.

Ką mes galime išmokti iš verslo apie savo sveikatą karantinui pasibaigus.

Panašiai kaip verslams (kai kurie karantiną išgyveno, o kiti turėjo uždaryti duris), mums atsitinka susirgus. Tai ar mes pasveiksime, ar pasveiksime pilnai, o gal taip ir liksime gyventi su lėtine liga, priklauso nuo kelių dalykų.

Pirmas. Ar mes turime pagalvę santaupų. Tai yra ar protingai naudojome resursus iki krizės. Ar krizės akivaizdoje nesame minuse. Šios santaupos yra mūsų kūno biudžetas, kitaip, arba labiau moksliškai, galima vadinti buferinėmis savybėmis. Tai ta sąskaita banke į kuria mums gimus buvo įdėti pinigai (kiekvienam skirtinga suma), ta iš kurios mes naudojame resursą (darbui, poilsiui, tikslams siekti, sportuoti). Tas biudžetas, kuri naudojant neekonomiškai liekame su skola. Skola sau. Liekame skolingi kai: dirbame daugiau nei yra galimybių, neiname laiku miegoti, apsinuodijame informacija, persivalgome, ir kitais būdais nepaisome savęs.

Antras. Mūsų lankstumas ištikus krizei. Ar sugebame priimti, kad krizė ištiko. Kad susirgome. Kad nuo šiol nebebus kaip anksčiau. Ar sugebėsime prisitaikyti ir pakeisti savo elgesį, savo įpročius, savo mąstyseną. Esime laiku miegoti, reguliuosime mitybą, atsisakysime toksiškų santykių, sumažinsime darbo valandas ir pagaliau suvokslime, kad poilsis tai ne tik laisvalaikis ir pramogos, bet laikas atsistatymui. Taip pat ar sugebėsime pasirinkti teisingą gydymo (iš tiesų tai gijimo) kelią. Gal turėčiau eiti į kineziterapiją, bet pasirenku naudoti nuskausminamuosius.

Trečias. Ar mūsų aplinka yra palaikanti. Panašiai kaip verslo likimas dalinai priklauso nuo valstybės sprendimų, mūsų sveikimas dalinai priklauso nuo mūsų aplinkos. Įvairiais aspektais. Ar man pavyko rasti sau tinkamą gydytoją (taip, ne visiems tiks tas pats gydytojas ir tas pats gydymas). O gal mums nepavyksta susikalbėti, gal man reikia paternalistinio ir konkretaus gydytojo, o gal lankstaus ir palaikančio. Ar mūsų šeima palaiko mūsų sprendimą keisti mitybą, o gal aš noriu nevalgyti saldumynų, bet vyras vis perka, arba antros kartos pusseserė tyčiojasi, kad nebevalgau močiutės pyragų. Tai tikrai nepadeda.

Krizės yra neišvengiamos. Ne visiems pasiseka su biudžetais, nesame vienodomis sąlygomis tos pačios krizės akivaizdoje. Todėl negalime orientuotis į tai ką daro Maksima, jei esame mažas grožio salonas. Turime įvertinti savo biudžetą ir savo išlaidumą. Jei reikia rasti gerą “buhalterį”, kuris padės pamatyti spragas ir nukreips gijimo linkme.

Dar kartą apie biudžetą čia.