Puošdama eglę šiais metai radau savo mėgstamiausią 40 metų senumo burbulą sudužusį.

Laikai keičiasi ir reikia mokėti paleisti. Nors tas burbulas man reiškė labai daug, su juo buvo susiję daug prisiminimų, mano eglė šiai metais atrodo neįprastai.

Pastarieji mėnesiai man buvo neįprasti ir pilni veiklos bei įspūdžių. Jaučiuosi labai dėkinga už tuos mėnesius ir už visus metus, už galimybes, pažintis ir senus draugus.

Šiais metais gavau pirmą apdovanojimą už savo blogą. Ačiū endobiogeninės medicinos draugijai.

Tuo pat metu jaučiu didelį nuovargį. Jokiu būdu nesiskundžiu. Nes per savo nuovargį išmokau tris dalykus.

Taigi, trys dalykai, kuriuos išmokau iš nuovargio:

1. Reguliariai valgyti. Nes kai turi daug ką padaryti, tam reikia turėti energijos. Ir geriau, kad tai būtų kokybiška energija, o ne pora sausainių sukemštų per pertrauką. Turiu prisipažinti, buvai įpratusi nekreipti dėmesio į savo valgymo reguliarumą, valgiau kokybiškai, bet porą kartų per dieną ir nusikaltau bevalgydama šokoladą vietoj pietų.Tačiau po poros mėnesių tokio gyvenimo tapo aišku, kad taip neišlaikysi sveikatos ir neužtikrinsi kokybiško darbo. Taigi, išmokau valgyti reguliariai.
2. Išmokau, kad mano ego daro man meškos paslaugą. Kuo daugiau bandai atitikti savo sukurtų standartų, tuo labiau įvarai save į rėmus, riboji savo galimybes. Pastarąjį mėnesį teko sumažinti savo treniruočių skaičių tam, kad galėčiau skirti laiką darbui. Tai iš tikrųjų tiesiog prioritetų pasirinkimas. Bet atsisakyti to, kas yra didelė tavo dalis ir didžiąja dalimi apsprendžia, kas esi, nėra lengva. Taip, per tą laiką numečiau 1,5  kg (deja raumenų, sveikinti nereikia), bet turėjau galimybę nuveikti daugiau profesine prasme. O man ilgalaikiams tikslams siekti buvo reikalinga daugiau laiko profesinei veiklai, o tie 1,5 kg tarnavo tik vienam tikslui – ego tenkinimui. O kai ego trukdo gyventi, tai ne ego, tai tarakonai.
3. Pagaliau supratau, kad turiu save. Mano vedėja visada sakydavo – nepakeičiamų žmonių nėra. Ir aš tą patį kartojau savo pacientams. Esi nepakeičiamas tik vienam žmogui – sau. Privalai pirmiausia rūpintis savimi tam, kad galėtum rūpintis kitais.
   

   Negali pilti iš tuščio indo, kaip sako viena patarlė.

Su ta trečia mintimi priėmiau turbūt sunkiausią sprendimą savo gyvenime.

Išėjau iš darbo. Labai mylėjau šeimos gydytojo darbą, tačiau, kaip sakiau, reikia mokėti paleisti. Esu dėkinga už patirtį, kurią gavau dirbant šeimos gydytoja, už savo nuostabią apylinkę, už savo mokytojus.

Bet laukia nauji iššūkiai, naujos galimybės ir nauji potyriai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad negrįšiu prie savo treniruočių tempo – juk reikia turėti ir hobbį. Grįšiu prie rašymo, nes tai man didelis neapsakomas malonumas.

Grįžti prie savo poreikių yra mano dovana sau šių Naujųjų metų proga. Norėčiau, kad ir Jums pavyktų pradėti galvoti apie save.

Linkiu išmokti savęs klausyti, suprasti savo poreikius ir elgtis iš meilės sau pirmiausiai! Kaip yra parašyta vienoje žymioje knygoje – mylėk artimąjį kaip save patį.