Viena mano mėgstamiausių istorijų.
Jaunas ir senas vienuolis ėjo kartu. Prie ūpės abu pamatė jauną moterį kurį pati negalėjo ūpės pereiti. Senas vienuolis paėmė moterį ant rankų ir pernešė. Po kelių kilometrų kelio jaunas pasakė:
– Kaip tu galėjai pernešti tą moterį, juk tai žeidžia mūsų įsitikinimus. Mums negalima liesti moters.
– Aš ją pernešiau ir palikau. O tu vis dar ją nešiesi. – atsakė senas vienuolis.

Pastaruoju metu daug galvoju apie dėžes. Ypač apie tas kurios mus riboja ir apsprendžia. Kažkur prieš metus rašiau apie puodus (kurie irgi yra dėžės) kurie riboja mūsų matymą/mąstymą.
O ryt skaitysiu paskaitą Pelenėje apie dar vienos mūsų “dėžės” problemas – apie odą, kuri yra mūsų ribos, mūsų “fasadas”, tai ką mato pasaulys.
Bet šiandien apie kitas dėžes. Apie tas kurias nešiojames. 

Apie tokias dideles, sunkias ir nepatogias dėžes, kurias vis pamirštame palikti prie ūpės, ar dar kur nors. Tas kurias reikia mesti nedelsiant. Visas kūnas turi prisitaikyti ją neštis, perkeliam svorį nuo vienos rankos ant kitos. Įtempiame tai pečius, tai nugarą, tai prisimename sulenkti kelius keliant. Kaip beneštume yra žiauriai nepatogu, ir nieko kito į rankas nepavyksta paiimti. Krauni ant viršaus, ant dežės, ir jau pradeda nieko nesimatyti.
Turėjau nuostabią patirtį su viena paciente. Ji atėjo pas mane dėl skydliaukės sutrikimų. Niekaip nepavykdavo sureguliuoti tiroksino dozės, hormonai vis šokinėjo ir ji jautėsi prastai. Po pusės metų gydymo efektas buvo labai menkas. Todėl pasikalbėję su ja nutarėme imtis tik vieno dalyko, daryti minimaliai. Taip nepaminėjau – ji dirbo naktinį darbą. Nutarėme kad jei nemes savo naktinio darbo nieks nepasikeis. Ir ji tą padarė. Pakeitė darbą. Grįžo pas mane po keturių mėnesių kartoti tyrimus – jautėsi puikiai, hormonai nebešokinėjo.
Stresas yra kaip tos didelės ir nepatogios dėžės. Visas organizmas bando prisitaikyti prie streso, medžiagų apykaitą keičiasi, hormonai keičiasi, vystosi prisitaikymo reakcijos, keičiasi kraujotaką, keičiasi virškinimas, visas kūnas ieško būdų “pakelti” stresą, vystosi ligos.
Ir tose dėžėse kiekvienas neša savo: kažkas naktinį darbą, kažkas sėdimą gyvenimo būdą, kažkas emocijas, kažkas vaikystės traumas, kažkas per daug sporto, kažkas savo ego… Nes visi šie dalykai yra stresas.
Toje dėžėje tas kažkas ką žinote reikia mesti, ką visi jums sako “gal jau mesk”, bet mes ištikimai “nenuleidžiame rankų, nes neieškome lengvų kelių”.
O kas jūsų dėžėje?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s