Viena mano mėgstamiausių istorijų. Jaunas ir senas vienuolis ėjo kartu. Prie ūpės abu pamatė jauną moterį kurį pati negalėjo ūpės pereiti. Senas vienuolis paėmė moterį ant rankų ir pernešė. Po kelių kilometrų kelio jaunas pasakė: – Kaip tu galėjai pernešti tą moterį, juk tai žeidžia mūsų įsitikinimus. Mums negalima liesti moters. – Aš ją pernešiau […]

Svarbiausias jausmas. Ne apie meilę.

(apie “osteopatijos veikimo būdus” ir iš rekomendacijų “kaip nemirti darbe”)

Aš dievinu Madridą. Galėčiau turbūt parašyti visą straipsnį tik apie jį. Yra dalykų kurie lieka mumyse amžiams. Mėgstu ir ispaniškus serialus (ne “muilo operas”, yra labai kokybiškų). Šią savaitę su vyru žiūrime “Merli”. (Rekomenduoju). Stebint herojų elgesį prisiminiau 1960’ais metais atliktą tyrimą. Tyrėjai suskaičiavo kiek kartų poros prisiliečia viens prie kito skirtinguose pasaulio miestose.

Apie amžinus variklius.

Kaip žinią patarimas mažiau dirbkite yra labai sunkiai įveikiamas. O dažniausiai mes esame aplamai įpratę “varyti”. Atsimenu dar studijų laikais kai visi aplinkui studijavo ir mokėsi aš jaučiausi balta varna, kadangi man atrodė, jog vien medicinos studijų pakanka ir net per akis. Bet kažkur gyliai viduje jaučiausi lyg kažką gyvenime darau neteisingai. Taigi ilgainiui ir aš pasidaviau madai ir pradėjau “varyti”. Darbas didelėje poliklinikoje, osteopatija, endobiogenikos studijos ir sporto salė keturis kartus per savaitę. Taip pat šilti pietus vyrui ir švarus namai. Gerai kad dar neturėjau vaikų. Tokių žmonių yra labai daug.

Mūsų kūnas yra sutvertas taip kad kai kažkur pradeda trukti, kitur pradeda kompensuoti.