Kaip sako naujausi filosofai, mūsų laisvė turi ribas – ji baigiasi ten, kur prasideda svetimos nesąmonės. – V. Pelevin
Tiesą pasakius išgyvenau dvi ypatingai neautentiškas savaites. Matyt tam kad smegenis persijungtų nuo svetimų minčių prie savo tylos reikėjo gero restarto.
Šeštadienį su Aleksandr išvarėm į kaimą. Oras tam buvo ypač palankus ir belakstant per pievas greitai pamiršome koroną, nes prisiminėm Laimo ligą. Bendrom jėgom surinkom penkias erkes. Pavargom nuo saulės, vėjo, erkių ir vaikščiojimo. Namo grįžom laimingi ir nesukandžioti.
Griuvau į lova ir pagaliau supratau kokia aš pavargus.Pavargus ne fiziškai. Bet protiškai ir dvasia. Pagaliau supratau kodėl. Nes pastovus lėkimas sėdint vietoje per paskutines dvi savaites traukė jėgas. O mano pačios prioritetai paskendo pastovios informacijos sraute. Paskendo primestuose “tai laikas veikti” (nors pati tai net rašiau kad laikas sustoti).
Jūdėsys būna fizinis.
Jūdėsys būna mentalinis.
Ir kai negali judėti nei fiziškai nei protiškai, judesį pakeičia emocijos.
Emocijos yra judesys (taip sakė Sartre).

Emocijos taip pat kaip ir bet koks kitas veiksmas naudoja mūsų energiją.

Tik emocija yra neproduktyvus veiksmas. Dažnai emocija atsiranda ten kur nieko nebegali padaryti. Kai sėdi prieš kompiuterio monitoriu, užrakinta namie, pasaulis griūva, o tau tik belieka dėti emotikonus į savo komentarus. Čia aš truputi perdedu aišku.
Svarbu prisiminti, kad kokiomis emocijomis besilepintumėme jos naudoja energiją.
Toli gražu nevisada suvokiame kad esame pavargę. Šiais laikas tai nemadinga. Arba ne taip, pavargęs yra nauja norma.
Aš kartais nebegaliu atskirti ar esu pavargusi, ar tingiu, ar nematau prasmės…
Taigi keletą požymių kad jums jau per daug, reikia išjungti kompą ir išvalyti namus (o gal smegenis):
• Pasidarau ciniškas / Naudoju daug juodo humoro;
• Susierzinu ir išsileidžiu ant artimųjų;
• Jaučiu nerimą, lyg kažkas gali atsitikti;
• Bandau visiems įtikti;
• Kaltės jausmas, dažnai kaltinu aplinkinius;
• Manęs nejaudina kitų kančia;
• Apatija (nėra džiaugsmo).