Svarbiausias jausmas. Ne apie meilę.

13330960_10154265014789182_3899510579858070671_n(apie “osteopatijos veikimo būdus” ir iš rekomendacijų “kaip nemirti darbe”)

Aš dievinu Madridą. Galėčiau turbūt parašyti visą straipsnį tik apie jį. Yra dalykų kurie lieka mumyse amžiams. Mėgstu ir ispaniškus serialus (ne “muilo operas”, yra labai kokybiškų). Šią savaitę su vyru žiūrime “Merli”. (Rekomenduoju). Stebint herojų elgesį prisiminiau 1960’ais metais atliktą tyrimą. Tyrėjai suskaičiavo kiek kartų poros prisiliečia viens prie kito skirtinguose pasaulio miestose. San Juan (Puerto Rico) 180 kartų per valandą, Paryžius 110k/val, Gainesville (USA) 2k/val, Londonas 0k/val. Manau Ispanai atsidurtų kažkur tarp San Juan’o ir Paryžiaus. Kuomet mes… Manau arčiau Londono.

Kodėl esame tokie “santūrus”? Toks neįleidimas į savo erdvę kitų žmonių turi savo pasekmių. Pacituosiu kitą tyrimą. Mažas dirvožemėje gyvenantis kirminas C. elegans turi tik 500 genų ir 6 jų koduoja taktilinius (prisilietimo) pojučius. Naujai gimė C. elegans buvo auginami skirtinguose lekštutėse. Kai kurie grupemis, o kai kurie po vieną. Tie kirminai kurie gyveno kartu buvo visiškai normalus. O tie kurie buvo auginami vieni nepasiekdavo savo normalaus ilgio, taip pat pastuksenus per lėkštutės šoną vienatvėje išauginti C. elegans visvien plaukė to šono link (nors normalus elgesys būtų nusisukti nuo potencialaus pavojaus) lyg nejausdami vibracijos. Tačiau šie sutrikimai buvo pilnai išvengiami jei kirminukui augančiam vienam buvo reguliariai stuksenama per lėkštutės šoną ir taip stimuliuojami jo taktiliniai jutimai.

fig1_legouis
Gražuolis C. elegans.

Ne paslaptis ir tai jog vaikai kurie buvo pakankamai liečiami tėvų mažiau serga lėtinėmis ligomis suaugus nei vaikai kurie liečiami nebuvo (lygino su vaikais iš vaikų namų).

Oda yra mūsų didžiausias jutimo organas. Su neapsakomu keikiu įvairių prisileitimo receptorių – mechano, chemoreceptorių, laisvų nervų galūnių, proprioreceptorių. Uoslė yra laikoma mūsų stipriausių jutimų. Tačiau patį pažįsti keletą žmonių gyvenančių be uoslės. Tačiau ar teko matyti žmogų kuris gyvena be skausmo jutimų? Greičiausiai kad ne, nes jie gyvena labai neilgai. Yra žmonių su sutrikimu kuris vadinasi “prisilietimo aklumas”. Jie gyvena ilgai, tačiau gyvenimas yra sudėtingas, jie jaučiasi lyg ne savo kūne. Įsivaizduokite nesuprasti kokia jėga paimti puodelį arba apkabinti draugą. Įsivaizduokite aplamai nežinoti ar iš tikrųjų esate draugą apkabinę.

Jei žmonės neturėtų bent vieno mechanoreceptoriaus žmonija neišsivystytų tokia kokią mes ją matome šiandien.

Pvz. jei mes neturėtume vadinamu Meisnerio kūnelių, kurie nusako kaip laikyti objektą, mes niekados negalėtume dirbti su įrankiais, Taigi sudie progresas.

Šnekant apie osteopatija, vienas pacientas po seanso man pasakė jog “tokiose vietose” jo dar niekas nelietė. Kas tai galėtų būti pagalvojau – pedos? Kryžkaulis? Pakaušis?

Osteopatija nėra mistika. Prisilietimo metu mūsų jutimų receptoriai įvertina ką liečiame, kaip, koks audinio stangrumas, kokios jėgos reikia judesiui, kokia audinio temperatūrą, judinant pvz. odą įvertinama ar yra kažkur judesio apribojimas. Visą šia informacija smegenyse yra “blenderiojama” su informacija iš akių – žmogaus padėtis, judesiai, laikysena, kvėpavimas, veido išraiška ir t.t. Visą tai kartu su žiniomis apie ligas ir psichologinius ligų aspektus laidžiai “matyti rankomis”.

29066982_1118266164978438_7410399916728576863_n
Apsikabinimo “mechanika“.

Liečiant kitą žmogų smegenyse išsiskiria hormonas oksitocinas (prisirišimo, meilės hormonas). Jis yra ypatingas to kad slopina (grubiai tariant t.y nesigilinant į kitus medicininius pavadinimus) mūsų streso nervų sistema. Prisilietimas ir apkabinimas turi raminantį poveikį mūsų nervų sistemai. Taip pat streso nervų sistemos slopinimas padeda gerinti virškinimą, mažinti kraujospūdį, gerinti lytinę funkciją ir kovoti su lėtinėmis ligomis.

Taigi vienas mano patarimų “kaip nemirti darbe” yra apsikabinti kolegą su kuriuo dirbsite visą naktį.

Kaip dainuoja Elvis Presley – šiek tiek mažiau pokalbių, daugiau veiksmo.

P.s. Naudota daug informacijos iš David J. Linden knygos “Touch“.

 

 

 

 

2 mintys apie “Svarbiausias jausmas. Ne apie meilę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: