Po darbo dienos prie kompiuterio jaučiuosi lyg daužta. Skauda nugara, ten kur liemenukas užsisega. Kolegai viena koja 2 cm už kitą trumpesnė. O kaimynas vos vaikšto, mat jam stuburo išvarža. Kodėl?! Mes juk ką tik po univero!..  Sena pastoviai kartojama tiesa – gyvenimo  būdas. Apie tai girdėjote daug. Noriu paaiškinti, kokie mechanizmai įsijungia, kai mes judame per mažai, ir kad problemos neapsiriboja vien judėjimo aparato sutrikimais, nugaros bei sąnarių skausmais…

Osteopatija naudoja terminą miofascijinė disfunkcija, kuriuo yra apibūdinami griaučių raumenų sistemos sutrikimai, pasižymintys arba ne išreikštais struktūros pokyčiais (pvz. stuburo osteochondrozė, sąnarinių tarpų siaurėjimas). Ši disfunkcija pasireiškia judėjimo sutrikimais, sausgyslių/sąnarių veiklos sutrikimais, skausminiais sindromais.

Mūsų raumenyse, sąnariuose ir ant sausgyslių randasi proprioreceptoriai. Šie receptoriai siunčia informaciją apie raumens, sąnario būklę galvos smegenims. Jų dėka mes „jaučiame savo kūną“, suprantame judesį bei pozą. Dėl pablogėjusios aferentacijos (nervinio impulso perdavimo iš periferijos į centrinę nervų sistemą) bei per mažo impulsų kiekio atsiranda sąlygos vystytis miofascijinems disfunkcijoms. Dėl ko nukenčia impulso patekimas į smegenis ir kas sąlygoja  per mažą impulsų kiekį? Labai paprasta – per maža proprioreceptorių stimuliacija. O kaip šie receptoriai stimuliuojami? Judesiu.

Hipodinamija (permažai judesio, kas užsienyje vadinama „coach patato“) bei hipokinezija (dėl žmogaus darbo pobūdžio naudojamos izoliuotai tik kai kurios raumenų grupės) sąlygoja nepakankamą stimuliaciją. Paprastai tariant, dėl nepakankamo fizinio aktyvumo trinka informacijos perdavimas nervų sistemoje.

Bet galvos smegenų stimuliacija ateinanti iš raumens turi reikšmės ne tik mūsų judėjimui. Mūsų galvos smegenų struktūros – limbinė sistema (atsakinga užemocijas) bei bazaliniai ganglijai (paverčia mintį judesiu; autonominė, t.y. nuo mūsų valios nepriklausoma, reguliacija) – būna elektrochemiškai bei funkcionaliai subalansuoti, kai gauna pakankamai stimuliacijos iš proprioreceptorių. Per mažai judant mes kenkiame savo smegenims.

Kita sąlyga būtina gerai smegenų veiklai – informacijos kiekis iš judėjimo aparato turi būti kiek didesnis nei informacijos kiekis, gaunamas iš aplinkos (akys, ausys). Šią informaciją kartų su emocijomis bei mintimis, yra apdorojamajau minėtoje limbinėje sistemoje bei bazaliniouse ganglijose ir lemia mūsų psichoemocinę būklę bei psichosomatinių reiškinių atsiradimą. Tačiau gyvenant informacijos technologijų amžiuje informacijos iš aplinkos ateina vis daugiau. Mes žiurime televizorių, praleidžiam laiką naršydami internete, skaitome spaudą, labai daug bendraujame.

Žinant aukščiau aprašytą ryšį, nesunku įžvelgti ir kitas hipodinamijos ir hipokinezijos pasekmės – vegetatikos, širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimai, psichosomatiniai negalavimai – padidėjęs kraujospūdis, virškinamojo trakto, vidaus sekrecijos liaukų (skydliaukė, antinksčiai, kasa) darbo sutrikimai, emocijų nestabilumas, lėtinis nuovargis, įtampos galvos skausmai, imuniteto silpimai ir t.t.

Taigi fizinis aktyvumas yra būtinybė. Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas 18-64 metų amžiaus žmonės turi būti fiziškai aktyvus 150 minučių per savaitę – aerobiniai pratimai (greitas ėjimas, bėgimas, dviratis ir pan.) tokiu intensyvumu, kad padažnėtų pulsas ir kvėpavimas.

Galiausiai, kad nesukelti savigraužos, reikia paminėti, kad kita miofascijinių disfunkcijų priežastis yra traumos. Praėjus laikui net ir po menkos traumos lieka pasekmių – neaiškių skausmų, audinių tempimų, vidaus organų ir nervų sistemos sutrikimų ir t.t.

Tiems, kas jau sportuoja kartais irgi reikia naujos motivacijos. Tikiuosi, radote papildomą priežastį tai daryti.

Ir prisiminkime – sportuokite atsakingai!