Lėtinis skausmas, Leonard Cohen ir Japonija.

1453827942578274Atsibudau penktadienį ryte ir pirma, ką sužinojau – mirė vienas mano mėgstamiausių poetų (taip, būtent poetų) Leonardas Cohenas.

Kaip visi šiuolaikiniai, nuo socialinių tinklų priklausomi žmonės, puoliau ieškoti Coheno dainos, kurią “papostinčiau”, kad išreikščiau savo liūdesį. Dažnai pasinaudoju savo Facebook paskyra tam, kad nelaikyčiau savyje emocijų, dainų žodžių ir panašiai, kad galėčiau visą tai išreikšti. O Instagramą aplamai būtent tam tikslui ir turiu.

Bet aš ne apie tai.

Prisiminiau vieną mėgstamiausių dainų “Anthem”:

Ring the bell that still can ring

Forget your perfect offering

There is a crack in everything

That’s how the light gets in.

Kam apie tai rašau? Šie žodžiai priminė man pradėtą ir nebaigtą straipsnį apie skausmą.

Galvojau, ką reikia žmogui žinoti apie lėtinį skausmą? Ar reikia žinoti kelius ir centrus smegenyse?

Pagalvojau apie šiuos paprastus dalykus, kuriuos reikia suprasti norint išvengti lėtinio skausmo ir lėtinių ligų:

  1. Ūmus skausmas yra mūsų kūno būdas pasakyti, kad gresia pavojus sveikatai. Jį reikia išgirsti ir rasti būda pakeisti situaciją, padėti sau.
  2. Lėtinis skausmas yra ūmaus pasekmė. Jis atsiranda, kai kūnas lieka laiku neišgirstas. Lėtinis skausmas, kaip ir lėtinės ligos, yra dialogo su kūnu sutrikimas.
  3. Ūmus skausmas yra normali reakcija, o lėtinis skausmas yra sutrikimas. Jo vystimosi mechanizmai yra ir fiziologiniai ir psichologiniai.
gemma-chronic-1_500x338
Štai kodėl lėtinio skausmo problema yra iš tikrųjų sunkiai sprendžiama.

Taigi tam, kad sumažinti lėtinį skausmą būtina suprasti priežastį, kodėl liga atsirado. Kas sukėlė tą, patį pirmąjį epizodą. Ir dažniausiai tai būna trauma – fizinė arba psichologinė, lėtinis stresas, neišspręstos problemos.

Kūnas visada parodo, kur yra problemos priežastis. O kai įvardini priežastį, susidoroti yra daug lengviau.

Tačiau net ir žinant priežastį būtina dar turėti drąsos problemą spręsti. Ypač, jei tai psichologinės traumos. Du pavyzdžiai:

  1. Turiu pacientę, kurią konsultuoju pagal endobiogeninį metodą. Ji susirgo vėžiu. Apie savo ligą sako, kad visada žinojo, jog susirgs ir to laukė. Nagrinėjant jos gyvenimo istoriją mes radom priežastis, kurias iš tikrųjų jį ir patį nujautė. Tačiau, patarus, kad būtina kreiptis į psichoterapeutą ir “perdirbti” šias problemas, ji atsakė, kad nenori jų nagrinėti, nes viską labai gerai užsikonservavo ir būtų sunku vėl tai išgyventi.
  2. Kitas – labai dažnas. Pacientas turintis lėtinę streso sukeltą ligą (aukštas kraujospūdis, dirglios žarnos sindromas, opaligė). Streso šaltinis yra darbas, kurio mesti nenori. Taigi, problema tampa neišsprendžiama ir galima tik mažinti simptomus.

Ar esate girdėję apie japonų techniką Kintsugi? Tai menas seną sudužusį indą paversti nauju. Japonai naudoja auksą, sidabrą ar platiną tam, kad suklijuotų atskiras dalis, tokiu būdu pridedami indui vertės.

Tas pats su mumis. Kartais mes dužtame ir bandome gyventi atskiromis dalimis, kai iš tikrųjų reikia prisipažinti, jog esame sudužę. Tam, kad įveikti lėtinę problemą būtina suprasti, kur yra įtrūkimas, būtina jį priimti, nes “there is a crack in everything, that’s how the light gets in”.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: