Neišsprendžiamos problemos?

Dienos yra ilgos, bet metai trumpi. Laikas lekia. Ir jau šį savaitgalį laukia ketvirtas endobiogeninės medicinos seminaras.

Esu iki ausų darbuose. Ir šiuo metu poreikis mokytis, ruoštis seminarui ir konsultacijoms yra didesnis už poreikį rašyti. Taigi, neturiu laiko ilgiems straipsniams. Bet trumpam įrašui laiko stengiuosi rasti.

Mes turime suprasti, kad genai ir smegenys nėra mūsų pagrindinis vedlys. Radau labai gerą pasakymą – DNR mlekulė yra nuobodžiausia molekulė mūsų kūne. Ji nedaro nieko, išskyrus genetinės informacijos saugojimą. Mes nepaveldime ligų. Paveldėti galima tik polinkį (nebent kai kurias labai rimtas genetines ligas su DNR mutacijomis ir chromosomų sutrikimais). Ligas mes „užsitarnaujame“. DNR neformuoja mūsų kūno, mes formuojame savo kūną, arba tiksliau save.

Kaip jau ne kartą sakiau – smegenys yra mūsų tarnas. Smegenys nėra mūsų sąmoningumas, tai tik talpykla.

Štai nuoroda į puikų straipsnį, kuris remiasi nuostabaus gydytojo profesoriaus Jaap van der Wal darbais, kuris mane pastumėjo šandien vis dėl to sėstis prie klaviatūros.

Čia pacituosiu savo meilę – Alan’ą Watts’ą:

Koks yra santykis tarp kūno ir psichikos? Problemos, kuriuos lieka atkakliai neišsprendžiamos turi būti vertinamos kaip neteisingai užduoti klausimai, kaip klausimas apie priežastį ir padarinį. Išdalinkite visumą į dvi dalis, pamirškite, kad tai padarėte ir sukite galvą amžiais, kaip šie du dalykai susiję“.

Dualism.jpg

Pradėkime šokti.

13177513_10154197337294182_5059319596930192519_nKoks baisiausias dalykas gali atsitikti Jūsų gyvenime?

Naktimis sapnuoju košmarus. Apie tą patį. Darbo dienos pradžia, o prie mano kabineto jau sėdi krūva neužsirašusių pacientų su ligos istorijomis rankuose. Ir mano ramios dienos planai sugriūna.

Mes klaikai bijome, kad kas nors įvyks ne taip kaip mes planavome, kad mūs išstums iš komforto zonos.

Paklausiau draugės, kas baisiausio gali atsitikti per jos vestuves. Atsakymas buvo – kas nors sušuks “Gorko”. Viena vertus, taip, tai turi būti tavo gražiausia diena, bet kita vertus, kas čia baisaus ir nepataisomo?

Man atrodo, baisiausias dalykas yra frazė “turi būti”.

Turi būti taip, o jei ne taip sugadinta nuotaika, diena, o gal net gyvenimas. Nes turėjo būti taip, o įvyko kaip įvyko.

Turiu pabaigti straipsnį iki kietvirtadienio, nes kitaip… O kas įvyks?

Mes bijome pokyčių.

Nėrimas. Štai problema su kuria susiduriu kasdienėje praktikoje dažniau nei su sloga, dažniau nei su aukštu kraujospūdžiu ar vėžiu. Štai su kuo susiduriu ir asmeniniame gyvenime.

Trys ketvirčiai pasaulio žmonių patiria stresą 2 svaičių laikotarpių. Toliau skaityti “Pradėkime šokti.“

Pavasarinės mintys sportuojantiems.

1428388137323844Savo kasdienėje praktikoje matau, kaip stipriai fizinė būklė įtakoja mūsų pasitenkinimą gyvenimu, laimės pojūtį.

Taip, turime gyventi čia ir dabar, būti “present”. Tačiau labai dažnai girdžiu iš savo pacientų – „viskas buvo gerai, tik pradėjau po truputį išbyrėti, senatvė ateina“.

Kaip jau rašiau, senatvė – tai kompensacijos procesų išsekimas.

Girdžiu atsakymus: “taigi stresas buvo senai”, “trauma buvo dar prieš 10 metu”.

Kol jaučiamės gerai, nevertiname to, skubame, lekiame. Bet pasijutus prasčiau, staigiai viskas apsiverčia ir sveikata tampa didžiausias turtas.

Norėjome pasilinksminti jaunystėje, gavome traumų – netekome kepenų kompensacijos galimybių.

Neturėjome laiko prižiūrėti mitybos, valgėme netinkamą maistą ir netinkamu laiku – pakenkėm medžiagų apykaitai.

Norėjome pasirodyti “kieti” sportuojant – sąnariai bei sausgysles „susidėvėjo“.

Nešiojome aukštakulnius – pradėjo nuolat skaudėti kauliukas.

Laiku neėjome miegoti (nes reikia dirbti / labai įdomus filmas) ir gavome hormonų disbalansą.

Kaip šiurkščiai beskambėtų, dažnai, mes turime ligas, kurių nusipelnėme.

Pavasaris yra detoksifikacijos laikotarpis. Taigi, galime padėti sau išvengti senatvės. Tam reikia dirbti visom kryptimis. Apie proto detoksifikaciją jau rašiau čia. Taigi, šį kartą – apie kūno priežiūrą. Toliau skaityti “Pavasarinės mintys sportuojantiems.“

Balansuotas protas.

1452748163262440Šį pirmadienį noriu pasiūlyti vieną galimų atsakymų į klausimą “kaip kovoti su stresu”, kuris galėjo Jums kilti po praeitos savaitės straipsnio.

Balansuotas kūnas yra balansuotas protas, ir atvirkščiai. Būtina šnekėti apie būdus stiprinti ne tik kūną, bet ir protą. Todėl buvau maloniai nustebusi, kai per endobiogeninės medicinos seminarą dokt. Alicija Jūškienė skaitė paskaitą apie “Mindfullness” – dėmesingą įsisąmoninimą, bei jo poveikį mūsų hormoninei pusiausvyrai. Kalba eina apie meditaciją bei praktikas, kurios mums padeda būti čia ir dabar. Ir tam nebūtina tapti budistu arba važiuoti metams į Indiją.

Net ir bulvių skutimas gali būti meditacija, jei tuo metu galvoti tik apie bulvių skutimą.

Kaip sakiau, kai man reikia nuraminti protą, aš kreipiuosi į jogą. Noriu pasidalinti savo mėgstamu Youtube kanalu. Būtinai užmeskite akį, nes tai joga gerai savijautai, o ne “greičiau atsistojame ant galvos” joga.

https://www.youtube.com/user/yogawithadriene

Tam, kad įveikti stresą nereikia su juo “kovoti”, reikia jį priimti. Ir to gali užtekti, kad pagerinti ir savo kūno būseną. O jei to neužtenka, yra nuostabių manualinių technikų.

Smegenys ir stresas.

29646445b426e0802a26c07391a5e3cfAr pastebėjote, kaip įtampos metu sukandate dantis? Vienas dažniausių lėtinės įtampos simptomų yra naktinis griežimas dantimis. O ryte skauda kaklą. Pastovi įtampa žandikaulio-smilkininiame sąnaryje sukelia sąnarinio disko susidevėjimą, raiščių pertempimą, sąnario artrozę, traškesį, kartais net strigimus. Kaip tai įvyksta? Žmogaus galvos smegenyse yra struktūra (arba geriau struktūrų visuma) vadinama retikulinė aktivuojanti sistema (RAS).

Tai neuronų sankaupos, kurias jungia bendra funkcija. Toliau skaityti “Smegenys ir stresas.“

Netikėti atradimai netikėtose vietose.

Šiandien trumpas straipsnis. Kodėl Jums reikia susidomėti endobiogenine medicina.

Iš tikrųjų endobiogeninės medicinos seminaruose lankosi ne tik medikai, bet ir kitų profesijų žmonės – verslininkai, psichologai. Endobiogeninė medicina yra individualizuota – tai yra kiekvienas žmogus yra matomas toks koks jis yra, o ne savo ligų visuma.

matrixpills
Tai paveiksliukas, kurį panaudojo mūsų mokytojas Dr. Kamyar M. Hedayat per pirmą seminarą. Kaip filme “Matrix“ pasirinkus spalvą, atgal nesugrįši, taip ir pasirinkus endobiogeninę mediciną pasaulis pasikeis.

Labai įdomu, kaip kruopelė po kruopelės besimokant, lankantys paskaitose surenki save. Pradedi suprasti, kodėl tam tikruose situacijose pasielgi taip, kaip pasielgi. Kodėl negali šnekėti prieš auditoriją, atsibundi trečią valandą nakties. Kodėl tavo blakstienos užsiriečia, o draugės ne. Kodėl gimei su plaukais, o treniruojant kojas keturgalvis raumuo niekaip neauga…

Ir taip pradedi suprasti save ir priimti save tokiu koks esi.

Labai įdomi patirtis, kurią aš radau netikėtoje vietoje. Už tai esu labai dėkinga šią savaitę. O taip pat labai džiaugiuosi, kad jau turiu galimybę pradėti konsultuoti ir padėti remiantis endobiogeninės medicinos principais.

Po endobiogeninės medicinos bei kraniosakralinės terapijos seminarų esu pilna idėjų, kuriom nekantrauju su Jumis pasidalinti.

 

Daugiau nei dangalas.

Gabi & Magalí
Rastas Etsy.com by Gabi and Megali

Taigi grįžtant prie anatomijos, struktūros ir funkcijos. Toliai bandysiu įtikinti, kad svarbu matyti plačiai ir neišdalinti žmogaus.

Paimkime stuburą. Mes jį daliname į penkias dalis: kaklinė, krūtininė, juosmuo, kryžkaulis ir mistiškas uodegikaulis. Taip, slankstelių struktūra kiek besiskiria lygmenyse, tačiau šis išdalinimas atsirado labiau aprašymo patogumui. Nes nors ir kiek skiriasi, visų slankstelių funkcija yra betarpiškai susijusi. Šiandien noriu parodyti, kodėl skauda vienoje vietoje, o problema gali slėptis kitoje vietoje.

Manualinėse technikose labai svarbi struktūra yra kietasis smegenų dangalas. Tai jungiamojo audinio “pirštinė”, kuri gaubia galvos bei nugaros smegenis. Toliau skaityti “Daugiau nei dangalas.“

Kalėdinis pasakojimas apie meilę, Alzheimerį ir holistinę mediciną (šiek tiek).

_20151218_083309Laikas traukti iš didelės dulkėtos dėžės kalėdinius eglės papuošimus. Kai kuriems jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Mano močiutė pirko juos Maskvoje, paskui vežė į Vokietiją (senelis buvo karo gydytojas). Kai senelį perdislokavo į Vilnių, kalėdiniai burbulai atkeliavo kartu. Mano mėgstamiausi visada buvo dideli raudoni burbulai su žvaigždėmis ir kometomis. Aš turiu vieną, vieną turi mano tėvai. O buvo jų šeši. Kažkada. Kai dar šventėm Kalėdas pas močiutę, visi kartu. Mes su tėvais atvažiuodavome iš Baltarusijos kasmet švęsti Kalėdų Vilniuje.

Švenčiame kartu ir dabar. Bet kaip beveik nebeliko kalėdinių burbulų, taip nebeliko mano senelių. Beveik. Mano močiutė, ta kuri saugojo kalėdinius papuošimus dar su mumis. Beveik. Jį serga Alzheimerio liga. Taigi su mumis jį pusiau. Bet man neliūdna. Taip, tai sunki liga, bet mums sekasi. Močiutė mus puikiausiai atpažįsta, nors sudėtinga būna palaikyti pokalbį. Be to liga lėtai progresuoja, taigi ji palengva išeina.

Demencijos būna skirtingos. Toliau skaityti “Kalėdinis pasakojimas apie meilę, Alzheimerį ir holistinę mediciną (šiek tiek).“

Prevencija vs Gydymas

12347661_10153796339239182_2906654259874857834_nMano labai išmintinga močiutė visad sakydavo – švaru ne ten kur tvarko, o ten kur nešiukšlina.

Dar būdama rezidentė supratau, kas man labiausiai patinka mano darbe. Tik įstojusi į universitetą galvojau, kad būsiu psichiatrė, vėliau įsimylėjau „šešėlių mokslą“ – radiologiją. Laikui bėgant nusprendžiau, kad būsiu, kaip mano tėvai – neurologė. Tačiau viskas apsivertė aukštin kojomis prieš pat stojimą į rezidentūrą. Gyvenimas susideda iš atsitiktinumų, arba viskas vyksta neatsitiktinai. Bet kuriuo atveju, tapau šeimos gydytoja. Kartą manęs paklausė, kai dar nepradėjau savarankiškai dirbti, kokias ligas man patinka gydyti labiausiai. Man net nereikėjo galvoti – aš labiausiai mėgstu profilaktiką, atsakiau. Dabar dar būčiau pridūrus – holistinis požiūris.

Kuo toliau dirbu, tuo geriau tai suprantu.

Efektyviau ir pigiau yra ligų prevencija, o ne gydymas. Toliau skaityti “Prevencija vs Gydymas“

Mokytis.

unnamed (1)Devynerių medicinos studijų metų man pasirodė permažai. Todėl papildomai studijavau manualines technikas. Bet to irgi nepakanka.

Kažkada perskaičiau tokią frazę: Kiekvienas sutiktas žmogus žino kažką, ko tu nežinai.

Būdamas gydytoju pripranti (bet iš tikrųjų ir privalai) būti daugiausiai žinančiu, bent jau su savo pacientais. Tačiau patirties mes gaunami būtent iš jų. Taigi mūsų pacientai yra mūsų mokytojai. Aš stengiuosi mokytis iš kiekvieno žmogaus. Todėl kai viena mano pacientė papasakojo man apie individualizuotos medicinos/endobigenikos kursus – nedvejojau. Ir po studijų pradžios esu labai dėkinga.

Taigi noriu papasakoti, ką čia tokio naujo atradau. Toliau skaityti “Mokytis.“