Šiandien ryte atsibudau laiminga. Dėl vienos paprastos priežasties. Aš išsimiegojau. Šiuos žodžius rašau vienuoliktą valandą dar su pižama lovoje. Ir galiu išbūti lovoje iki kokios trečios. Tada visgi reiks į dušą ir pasiruošti skaityti pranešimą Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija – LJAA konferencijoje apie… Perdegimą.

Iš tikrųjų laimei reikia labai nedaug. Išsimiegoti. Išgerti kavos puodelį. Paglostyti katę. Pastebėti, jog esi pasiruošusi pranešimui.

Klausimas yra dėmesio.

Skaityti daugiau

Karantinas man tikrai buvo įkvėpimo šaltiniu. Daug ko galima buvo išmokti. Todėl dar kartą ir įsijautus apie karantino pamokas.

Ką mes galime išmokti iš verslo apie savo sveikatą karantinui pasibaigus.

Panašiai kaip verslams (kai kurie karantiną išgyveno, o kiti turėjo uždaryti duris), mums atsitinka susirgus. Tai ar mes pasveiksime, ar pasveiksime pilnai, o gal taip ir liksime gyventi su lėtine liga, priklauso nuo kelių dalykų. Skaityti daugiau

Studijuojant mediciną labai daug laiko buvo skiriama anatomijai, fiziologijai ir patologijai. Naturalu. Nėra jokios abejonės juk žmogaus kūnas yra labai sudėtingas instrumentas ir reikia daug laiko į jį įsigilinti. Pradėjus dirbti teko vis daugiau gilintis į kitokius žmogaus aspektus – mąstymą, emocijas, dvasingumą. 

Esu smarkiai linkusi į sistemų biologiją, kuri vadovaujasi Aristotelio parašytų principu.

Visuma yra daugiau nei dalių suma. 

Tai reiškia, kad ne viena mūsų dalių nėra svarbesnė už kitą. Dvasingumas yra toks pat svarbus kaip ir emocijos, o kūnas toks pat kaip mūsų mąstymas. Todėl atskirti dvasingumą nuo kitų mūsų aspektų yra tas pats, kaip vertinti žmogaus sveikatą tik iš fiziologijos pusės.

Dvasingumas yra naujas must have. Na, dėl “naujas” aišku galima ginčytis. Tačiau dvasingumas ir dvasinis intelektas šiuo metu įgauna naują kvėpavimą. Ir tai yra gerai. Bet “kur bala”? Skaityti daugiau

(apie geriausius draugus)

Kiekvienas stresas palieka gilų randą mumyse ir mes sumokame už tai šiek tiek sendami. Frazė, kurią kaip mantra kartoju paskui Hans Selye. 

Liga kaip niekas kitas išbando mūsų galimybes keistis, prisitaikyti, mūsų lankstumą. Sutinku žmones kurie serga vėžiu ir keliauja, kurie turi funkcinius sutrikimus (tai kuriems neranda priežasties) ir juos simptomai išmuša iš įprasto gyvenimo. Yra žmonių kurie nepastebi savo simptomų ir sutrikimų, nors būtų pats laikas. Vieniems palengvėja išgirdus diagnozę, įvardija demoną. Kiti puola į depresiją. Vienam bloga nuotaika yra gyvenimo norma. Kitam, baisi nelaimė. Ir ne vienas šių būdų susitaikyti su savo liga nėra geras ir nėra blogas.  Skaityti daugiau

(apie metaforas)

Iškart prie reikalo. Noriu pasidalinti trimis požiūrio taškais į pasaulį. Visi trys yra mano ir visais trimis aš naudojosi priklausomai nuo savo būsenos (arba pelkės gylio).

Esmė tame kad įvairiais gyvenimo laikotarpiais, o kartais ir vienos dienos eigoje, pelkės gylis (tai yra mūsų būsena) keičiasi todėl gali keistis ir požiūrio kampas.

Skaityti daugiau

(apie alternatyvias realybes)

Pasirodo buvau kurį laiką dingusi. Tai yra todėl kad informacija yra toks dalykas kurį reikia virškinti. Kaip senoje reklamoje – kartais geriau kramtyti negu šnekėti. Taigi kramčiau, virškinau, pasisavinau ir jaučiuosi pasikrovus iš jos. Maitinausi (ir maitinuosi) iš @VektorRosta eneagramos meistro seminarų.

Tačiau kartais taip norisi rašyti, kad jaučiu kaip iš jaudulio tirpsta rankos, kala širdies – taip, siaučia tiroliberinas (tas kuris su sapnais susijęs).

Žinote tą Froidui priskiriamą citatą (nesu tikra ar jis taip sakė iš tiesų): prieš diagnozuojant sau depresiją įsitikinkite kad nesate apsupti idiotų. Aš pratęsčiau. O tada paklauskite savęs, kodėl aplink mane tiek idiotų.

Esmė tame jog gyvename skirtinguose realybėse. Kai kurių realybių gyventojai sugeba vienas kitą suprasti ir susitarti, o kitų jau nebelabai. Tai kokius žmones mes sutinkame (ypač su kuo turime ilgalaikius santykius) ir kaip sugebame priimti aplinkinius atspindi mūsų realybę. Jei savo sutuoktinį laikote geradariu, greičiausiai ir jūs esate geradarys. Jei vyras “kvailutis” tai kokia esu aš? Skaityti daugiau

My body is a cage
That keeps me from dancing with the one I love
But my mind holds a key.
(Arcade Fire)

Dirbu su kūnu. Kartais dirbu su dvasia. Priklauso nuo žmogaus nusiskundimų. Bet beveik visados matau abu.
Dažniausio žmogaus santykis su kūnu yra komplikuotas.
Mano santykis su savo kūnu buvo komplikuotas ilgą laiką. Pastaruoju metu pradėjau galvoti, kas pasikeitė kad šis santykis tapo labai paprastas. Mano santykis su maistu tapo labai paprastas. Santykis su sportu beveik paprastas.
Žiūriu į veidrodį. Matau apelsino žievelę, strijas, odos nelygumus, randus nuo acne. Ir be galo jais džiaugiuosi. Jaučiu savotišką maištą – tobulai netobula. Kaip banaliai beskambetų.
Kartais atrodo tam kad pasiekti tokio pasitenkinimo reikėjo neklausyti jokių signalų ir perspėjimų. Ir dabar būti patenkintai ir gyventi su pasekmėmis.
Raumenų stiprinimas padėjo užauginti stubūrą. Daugiau nebereikia auginti raumenų kad būti stipriai.
Reikėjo mesti svorį kad jausti kontrolę.
Galvoju apie savo pacientus, pažįstamus ir draugus. Skaityti daugiau

Atsisėdau skaityti Rainer Maria Rilke eilėraščių. Neskaičiau jų seniai. Nors devinu jį nuo paauglystės. Po tiek metų visai kitos eilės papuola į akiratį arba į širdį. Skaičiau “Apreiškimas” (beje, neradau lietuviškai, jei kas turi įkelkite į komentarus). “Bet medis – tai tu”.

Per seminarus sakau kad vienas svarbiausių streso ir energijos praradimo šaltinių yra nežinoti savo misijos, to kas man svarbiausią, to už ką “verta mirti”.

Nes kai nežinome savo prioritetų, nežinome kas yra mūsų, viskas gali atrodyti svarbu, būsime blaškomi ir taškysimės energiją į visas puses kol mums visai neliks.
Kada būna sunku įvertinti ko mės norime, kas yra mūsų ir kas yra primesta. “Labai paprasta” – kai esame strese. Du aspektai: Skaityti daugiau

(apie kelią į antinksčių nuovargį)

Buvau pažadėjusi sau du dalykus. Ne rašyti apie medikus ir nerašyti daugiau dviejų kartų per savaitę. Tačiau šiandien perskaičiau straipsnį (nuoroda apačioje) ir mintys pradėjo suktis.

Straipsnyje rašoma apie “negatyvią rūpinimąsi kainą”. Apie tai kad (JAV) epidemija tik prasideda bet gydytojai jau yra paveikti PTSD. Manau kad dauguma dar iki epidemijos (pas mus taip pat) buvo ant perdegimo ribos. (Prisiminkite – cinizmas nėra norma, bet pirmas perdegimo požymis, bet kurioje sferoje). Kai eini link išekimo, užtenka daug mažesnio, nei tai ką turime dabar, stresoriaus.

Aš pradėjau mąstyti apie tai kaip mes renkames profesijas. Dėja dažniausiai mes darome neapgalvotą sprendimą, vien dėl to kad darome jį kol dar neturime pilnai suformuotu kaktinių smegenų dalių (jos subręsta 21 metų). Butent šios dalys yra atsakingos už kritinį mąstymą. Taigi kritinio mąstymo dar neturime, bet traumų ir kompensacijų (psichologinių) jau turime.

Kiekvieno žmogaus kuris kreipiasi į mane aš klausiu “Ar jums patinka jūsų darbas, ar jis jums prasmingas?”.

Atrodytų, ar galima abejoti gydytojo darbo prasmingumu. Juk jis padeda žmogui. Tai neabejotinai kilni profesija. Būtent apie tai kaip dažnai mes pasirenkame teikti pagalbą (ne medikai, bet kiekvienas mūsų) ir noriu parašyti.

Šnekėti apie pagalbos suteikimą kitam yra sunkoka, net dvejojau ar rašyti. Bet tada prisiminiau kaip man nuo vaikystės buvo sakyta, kad ranka kuri duoda pagalbą, yra ir ranka kuri prašo pagalbos. Skaityti daugiau

Man uždavė klausimą, kuris mane iš tikrųjų palietė iki pat diafragmos spazmo. Kaip ten su tais papildais, vitaminais ir t.t. Skaityti daugiau

Kaip sako naujausi filosofai, mūsų laisvė turi ribas – ji baigiasi ten, kur prasideda svetimos nesąmonės. – V. Pelevin
Tiesą pasakius išgyvenau dvi ypatingai neautentiškas savaites. Matyt tam kad smegenis persijungtų nuo svetimų minčių prie savo tylos reikėjo gero restarto.
Šeštadienį su Aleksandr išvarėm į kaimą. Oras tam buvo ypač palankus ir belakstant per pievas greitai pamiršome koroną, nes prisiminėm Laimo ligą. Bendrom jėgom surinkom penkias erkes. Pavargom nuo saulės, vėjo, erkių ir vaikščiojimo. Namo grįžom laimingi ir nesukandžioti.
Griuvau į lova ir pagaliau supratau kokia aš pavargus.
Skaityti daugiau

(apie imunitetą, kortizolį ir melatoniną, 1a dalis)

Ketvirtame ar penktame kurse teko išgyventi sunkų laikotarpį. Tada pradėjau skaityti Dalai Lamos knygą “Menas būti laimingu”. Ir ten radau nuostabią citatą, kurią čia pateiksiu laisva forma: kai esi atviras, esi nepažeidžiamas, kai esi atviras nereikia bijoti.

Norint turėti, kaip sakoma, gera imunitetą reikia nuo mechanizmų pereiti prie priežasčių, nuo kaip prie kam/kodėl. Kai norite stiprinti imuninę sistemą ka norite stiprinti? Ląstelinį ar humoralinį imunitetą? Įgimtą ar įgytą? Atsako intensyvumą, ilgį, dažnį, lokalizavimą?

Imuninė sistema nėra uždara ir atskira nuo viso kito mūsų kūno. Taip pat ji nėra mūsų kūno pagrindinis valdytojas.

Žmogus nors ir yra atskiras vienetas tačiau negali būti atsiribojęs nuo aplinkos. Žmogui tam kad išgyventi reikia būti atviram pasauliui (įkvėpti, iškvėpti, valgyti, tuštintis, taip pat būti ir psichologiškai atviram ir lanksčiam). Imuninė sistema būtent tam ir egzistuoja, kad mes galėtume būti atviri, bet tą atvirumą galėtume išgyventi. Pabandykite visiškai užsidaryti nuo pasaulio ir nekvėpuoti porą minučių, arba nevalgyti porą savaičių.

Imuninės sistemos tikslas atskirti mane nuo ne manęs. Skaityti daugiau