Kai viena pacientė susirūpino, jog aš vėlokai vakare atsakiau jai į e-mailą, ir šiaip turėčiau ilsėtis, pajaučiau augantį dėkingumą. Nes vienas dalykų, kurių dar tik mokausi, yra statyti save į pirmą vietą ir matyti tik iš savo pozicijos. Labiausiai tas nemokėjimas pasireiškia darbe. Visos hipokrato priesaikos ir panašūs dalykai smarkiai prie to prisidėjo, kaip ir prie gydytojų perdegimų.
Todėl kai pasijutau blogai tiksliai žinojau, kas ir kodėl vyksta.
Skaityti daugiauŠiandien ryte atsibudau laiminga. Dėl vienos paprastos priežasties. Aš išsimiegojau. Šiuos žodžius rašau vienuoliktą valandą dar su pižama lovoje. Ir galiu išbūti lovoje iki kokios trečios. Tada visgi reiks į dušą ir pasiruošti skaityti pranešimą Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija – LJAA konferencijoje apie… Perdegimą.
Iš tikrųjų laimei reikia labai nedaug. Išsimiegoti. Išgerti kavos puodelį. Paglostyti katę. Pastebėti, jog esi pasiruošusi pranešimui.
Klausimas yra dėmesio.
Skaityti daugiauStudijuojant mediciną labai daug laiko buvo skiriama anatomijai, fiziologijai ir patologijai. Naturalu. Nėra jokios abejonės juk žmogaus kūnas yra labai sudėtingas instrumentas ir reikia daug laiko į jį įsigilinti. Pradėjus dirbti teko vis daugiau gilintis į kitokius žmogaus aspektus – mąstymą, emocijas, dvasingumą.
Esu smarkiai linkusi į sistemų biologiją, kuri vadovaujasi Aristotelio parašytų principu.
Tai reiškia, kad ne viena mūsų dalių nėra svarbesnė už kitą. Dvasingumas yra toks pat svarbus kaip ir emocijos, o kūnas toks pat kaip mūsų mąstymas. Todėl atskirti dvasingumą nuo kitų mūsų aspektų yra tas pats, kaip vertinti žmogaus sveikatą tik iš fiziologijos pusės.
Dvasingumas yra naujas must have. Na, dėl “naujas” aišku galima ginčytis. Tačiau dvasingumas ir dvasinis intelektas šiuo metu įgauna naują kvėpavimą. Ir tai yra gerai. Bet “kur bala”? Skaityti daugiau
(apie skydliaukę)
Vakar turėjau penkias pacientes. Visos penkios su skydliaukės problemomis. Trys jų turi autoimuninį tiroiditą. Tai mane įkvėpė šiandien parašyti.
Atsimenu, universiteto laikais mus mokino, kad kas antra Lietuvos moteris turi skydliaukės sutrikimų. Aš ir pati turiu subklinikinę (arba latentinę) hipotirozę.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad TTH (arba tireotropinis hormonas) mano kraujyje būna virš normos, bet skydliaukės hormonai normoje. Ši būsena nėra gydoma pakaitine hormonų terapija (tai yra tiroksinas neskiriamas). Skaityti daugiau
(apie geriausius draugus)
Kiekvienas stresas palieka gilų randą mumyse ir mes sumokame už tai šiek tiek sendami. Frazė, kurią kaip mantra kartoju paskui Hans Selye.
Liga kaip niekas kitas išbando mūsų galimybes keistis, prisitaikyti, mūsų lankstumą. Sutinku žmones kurie serga vėžiu ir keliauja, kurie turi funkcinius sutrikimus (tai kuriems neranda priežasties) ir juos simptomai išmuša iš įprasto gyvenimo. Yra žmonių kurie nepastebi savo simptomų ir sutrikimų, nors būtų pats laikas. Vieniems palengvėja išgirdus diagnozę, įvardija demoną. Kiti puola į depresiją. Vienam bloga nuotaika yra gyvenimo norma. Kitam, baisi nelaimė. Ir ne vienas šių būdų susitaikyti su savo liga nėra geras ir nėra blogas. Skaityti daugiau
(apie metaforas)
Iškart prie reikalo. Noriu pasidalinti trimis požiūrio taškais į pasaulį. Visi trys yra mano ir visais trimis aš naudojosi priklausomai nuo savo būsenos (arba pelkės gylio).
My body is a cage
That keeps me from dancing with the one I love
But my mind holds a key.
(Arcade Fire)
Dirbu su kūnu. Kartais dirbu su dvasia. Priklauso nuo žmogaus nusiskundimų. Bet beveik visados matau abu.
Dažniausio žmogaus santykis su kūnu yra komplikuotas.
Mano santykis su savo kūnu buvo komplikuotas ilgą laiką. Pastaruoju metu pradėjau galvoti, kas pasikeitė kad šis santykis tapo labai paprastas. Mano santykis su maistu tapo labai paprastas. Santykis su sportu beveik paprastas.
Žiūriu į veidrodį. Matau apelsino žievelę, strijas, odos nelygumus, randus nuo acne. Ir be galo jais džiaugiuosi. Jaučiu savotišką maištą – tobulai netobula. Kaip banaliai beskambetų.
Kartais atrodo tam kad pasiekti tokio pasitenkinimo reikėjo neklausyti jokių signalų ir perspėjimų. Ir dabar būti patenkintai ir gyventi su pasekmėmis.
Raumenų stiprinimas padėjo užauginti stubūrą. Daugiau nebereikia auginti raumenų kad būti stipriai.
Reikėjo mesti svorį kad jausti kontrolę.
Galvoju apie savo pacientus, pažįstamus ir draugus. Skaityti daugiau
(apie karantiną ir kūrybiškumo hormoną)
Jei šiandien atsisėdote gerti penktos valandos arbatos ir pradėjo save barti mintyse, kad tikrai per tą karantiną galima buvo padaryti daugiau, išmokti daugiau, sportuoti daugiau, tvarkytis geriau… Juk tiek galimybių, tiek visko on-line. Jei atsakymas yra taip – nesate vieniši.
Draugiškas priminimas. Karantinas ne atostogos. Tik ne ta prasme kad darbas. Karantinas yra stresas. Taip, ir vėl. Esame neįprastoje situacijoje ir smegenys bei visas likęs kūnas bando rasti tame prasmę. O prasmės paieškos, kaip ir stresas reikalauja energijos. Taigi jei jaučiate jog nedirbate, bet energijos mažiau, neapsigaukite – jūs tikrai dirbate, tik ne visada sąmoningai.
Pastebėjau pagal save ir draugus, o vėliau radau ir straipsnį apie tai jog žmonės per karantiną daugiau sapnuoja. Ką tai reiškia? Skaityti daugiau
Atsisėdau skaityti Rainer Maria Rilke eilėraščių. Neskaičiau jų seniai. Nors devinu jį nuo paauglystės. Po tiek metų visai kitos eilės papuola į akiratį arba į širdį. Skaičiau “Apreiškimas” (beje, neradau lietuviškai, jei kas turi įkelkite į komentarus). “Bet medis – tai tu”.
Nes kai nežinome savo prioritetų, nežinome kas yra mūsų, viskas gali atrodyti svarbu, būsime blaškomi ir taškysimės energiją į visas puses kol mums visai neliks.
Kada būna sunku įvertinti ko mės norime, kas yra mūsų ir kas yra primesta. “Labai paprasta” – kai esame strese. Du aspektai: Skaityti daugiau
(apie kelią į antinksčių nuovargį)
Buvau pažadėjusi sau du dalykus. Ne rašyti apie medikus ir nerašyti daugiau dviejų kartų per savaitę. Tačiau šiandien perskaičiau straipsnį (nuoroda apačioje) ir mintys pradėjo suktis.
Straipsnyje rašoma apie “negatyvią rūpinimąsi kainą”. Apie tai kad (JAV) epidemija tik prasideda bet gydytojai jau yra paveikti PTSD. Manau kad dauguma dar iki epidemijos (pas mus taip pat) buvo ant perdegimo ribos. (Prisiminkite – cinizmas nėra norma, bet pirmas perdegimo požymis, bet kurioje sferoje). Kai eini link išekimo, užtenka daug mažesnio, nei tai ką turime dabar, stresoriaus.
Aš pradėjau mąstyti apie tai kaip mes renkames profesijas. Dėja dažniausiai mes darome neapgalvotą sprendimą, vien dėl to kad darome jį kol dar neturime pilnai suformuotu kaktinių smegenų dalių (jos subręsta 21 metų). Butent šios dalys yra atsakingos už kritinį mąstymą. Taigi kritinio mąstymo dar neturime, bet traumų ir kompensacijų (psichologinių) jau turime.
Kiekvieno žmogaus kuris kreipiasi į mane aš klausiu “Ar jums patinka jūsų darbas, ar jis jums prasmingas?”.
Atrodytų, ar galima abejoti gydytojo darbo prasmingumu. Juk jis padeda žmogui. Tai neabejotinai kilni profesija. Būtent apie tai kaip dažnai mes pasirenkame teikti pagalbą (ne medikai, bet kiekvienas mūsų) ir noriu parašyti.
Šnekėti apie pagalbos suteikimą kitam yra sunkoka, net dvejojau ar rašyti. Bet tada prisiminiau kaip man nuo vaikystės buvo sakyta, kad ranka kuri duoda pagalbą, yra ir ranka kuri prašo pagalbos. Skaityti daugiau
Kaip sako naujausi filosofai, mūsų laisvė turi ribas – ji baigiasi ten, kur prasideda svetimos nesąmonės. – V. Pelevin
Tiesą pasakius išgyvenau dvi ypatingai neautentiškas savaites. Matyt tam kad smegenis persijungtų nuo svetimų minčių prie savo tylos reikėjo gero restarto.
Šeštadienį su Aleksandr išvarėm į kaimą. Oras tam buvo ypač palankus ir belakstant per pievas greitai pamiršome koroną, nes prisiminėm Laimo ligą. Bendrom jėgom surinkom penkias erkes. Pavargom nuo saulės, vėjo, erkių ir vaikščiojimo. Namo grįžom laimingi ir nesukandžioti.
Griuvau į lova ir pagaliau supratau kokia aš pavargus. Skaityti daugiau
Viena mano mėgstamiausių istorijų.
Jaunas ir senas vienuolis ėjo kartu. Prie ūpės abu pamatė jauną moterį kurį pati negalėjo ūpės pereiti. Senas vienuolis paėmė moterį ant rankų ir pernešė. Po kelių kilometrų kelio jaunas pasakė:
– Kaip tu galėjai pernešti tą moterį, juk tai žeidžia mūsų įsitikinimus. Mums negalima liesti moters.
– Aš ją pernešiau ir palikau. O tu vis dar ją nešiesi. – atsakė senas vienuolis.
Pastaruoju metu daug galvoju apie dėžes. Ypač apie tas kurios mus riboja ir apsprendžia. Kažkur prieš metus rašiau apie puodus (kurie irgi yra dėžės) kurie riboja mūsų matymą/mąstymą.
O ryt skaitysiu paskaitą Pelenėje apie dar vienos mūsų “dėžės” problemas – apie odą, kuri yra mūsų ribos, mūsų “fasadas”, tai ką mato pasaulys.
Bet šiandien apie kitas dėžes. Apie tas kurias nešiojames. Skaityti daugiau
MINDOFYOURBODY 