Mažas džiaugsmas.
Visai pamiršau, bet pasirodo vakar buvo mano blog’o gimtadienis. Mums metai! Nors facebook puslapis atsirado dar 2013 metais, man buvo labai svarbu turėti tikrą blog’ą. Manau po metų laiko galiu atvirai vadinti save blogere.
Labai ačiū, kad esate kartu. Man tai yra be galo svarbu. Negaliu atsidžiaugti, kad yra jau beveik du tūkstančiai sau neabejingų žmonių.
Todėl nedidelis “disclaimer”, atvirai ir su didele meile Jums.
Mano puslapis gimė be abejo reklamos tikslais. Tačiau laikui einant svarbiau tapo supažindinti žmones su savo kūnu, priversti susimąstyti apie save, savo sveikatą ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Informuotas = ginkluotas.
Esu gydytoja, esu specialistas ir gerbiu savo skaitytojus, taigi negaliu rašyti nesiremdama patikima informacija ir nusileisti iki populiariosios spaudos stiliaus rašant apie tokį svarbų dalyką kaip sveikata. Todėl mano straipsnius kartais gali būti sunku skaityti.
Nerašau nevieno sakinio, kol nebūnu šimtų procentų tikra savo žodžiuose. Rašau tik tai kuo tikiu pati ir ką darau pati.
Kai paauglystėje man reikėjo likti vienai ir man būdavo baisu, mama man sakydavo –
Visur yra žmonės.
Ir tai yra labai svarbi frazė. Bent jau mano gyvenime. Nes tuo sakiniu man buvo sakoma, kad tau visada padės, nesi viena, nėra ko bijoti. Todėl rašau žmonėms ir pastoviai mokausi, kad surasčiau daugiau būdų padėti.
Taigi, su maža švente mane!
Ir gimtadieninis palinkėjimas nuo Nelsono Mandelos.
Koks baisiausias dalykas gali atsitikti Jūsų gyvenime?
Po medicinos ir savo vyro, mano sekanti meilė yra sportas. Ne paslaptis, kad labiausiai mėgstu dirbti su sunkiais svoriais ir išmokau jų nebijoti. Mėgstu štangos svorį ant pečių, mėgstu kai reikia atgauti kvapą ir kaip skauda raumenys. Per dešimt sportavimo metų išbandžiau įvairių treniruočių – bėgimas, joga, pilatesas, tabata, intervalinės treniruotės. Supratau, kad neteisingo būdo sportuoti nėra. 
Be abejo, daug paprasčiau būti pozityviam, kai išeini atostogų.
Paprastai dirbdama poliklinikoje manualinių technikų nenaudoju. Priežastys įvairios. Dažniausia, be abejo, yra laiko stoka (kaip žinia, procedūra paprastai užtrunka apie valandą). Taip pat ateinantis pas mane poliklinikoje pacientas tikisi visai kito. O lėtinėms problemoms spręsti reikalinga ne viena procedūra.
Ką tai reiškia – nieko neveikti? Daugumai žmonių tai yra didėlis iššūkis. Kaip tai, tiesiog sėdėti sudėjus rankas?
MINDOFYOURBODY 