Endobiogeninis požiūris į nervų sistemą.
Po paskutinio endobiogeninės medicinos seminaro pralėkė jau visa savaitė. Neišsimiegojimas ir emocijų perteklius davė savo vaisius – savaitgalį negalėjau net piršto pajudinti. Bet noras skaityti praeitą medžiagą nugalėjo, po ko naktimis sapnavau endobiogeninius indeksus. Pamoka? Reikia mokėti pilnai atsijungti.
Tačiau koks bebūtų nuovargis nesitiki, kad šis seminaras jau praeityje ir kitas tik po trijų mėnesių. Prieš pirmą seminarą negalėjau net įsivaizduoti, kokia kelionė laukia, kad turėsiu galimybę prisidėti prie kažko labai svarbaus, naujo ir neįtikėtino. Nežinojau, kad sutiksiu tiek daug nuostabių žmonių ir gausiu tiek paramos ir palaikymo. Taip pat nesitikėjau, kad gausiu tiek daug atsakymų į klausimus, į kuriuos anksčiau atsakymų neįsivaizdavau.
Ką galiu padaryti dėl paciento, kuris po osteopatijos kurso atkrenta?
Kodėl kai kurių pacientų visada sumažėjęs/padidėjęs leukocitų skaičius?
Ką pasiūlyti pacientui, kad paspartinti osteopatijos efektą esant funkciniam pilvo skausmui, migrenai, pilvo putimui mažiukui?
Ir dar daugiau klausimų, kurių net negaliu prisiminti, nes jie virto atsakymais.
O paskutinio seminaro metu buvo nagrinėjama labai svarbi problema, kuri paliečia apie 70-80% žmonių gyvenimo eigoje. Sėdėjau ir mintyse vardijau pacientus. Skaityti daugiau
Koks baisiausias dalykas gali atsitikti Jūsų gyvenime?
Po medicinos ir savo vyro, mano sekanti meilė yra sportas. Ne paslaptis, kad labiausiai mėgstu dirbti su sunkiais svoriais ir išmokau jų nebijoti. Mėgstu štangos svorį ant pečių, mėgstu kai reikia atgauti kvapą ir kaip skauda raumenys. Per dešimt sportavimo metų išbandžiau įvairių treniruočių – bėgimas, joga, pilatesas, tabata, intervalinės treniruotės. Supratau, kad neteisingo būdo sportuoti nėra. 
Be abejo, daug paprasčiau būti pozityviam, kai išeini atostogų.
Paprastai dirbdama poliklinikoje manualinių technikų nenaudoju. Priežastys įvairios. Dažniausia, be abejo, yra laiko stoka (kaip žinia, procedūra paprastai užtrunka apie valandą). Taip pat ateinantis pas mane poliklinikoje pacientas tikisi visai kito. O lėtinėms problemoms spręsti reikalinga ne viena procedūra.
Ką tai reiškia – nieko neveikti? Daugumai žmonių tai yra didėlis iššūkis. Kaip tai, tiesiog sėdėti sudėjus rankas?
Šį pirmadienį noriu pasiūlyti vieną galimų atsakymų į klausimą “kaip kovoti su stresu”, kuris galėjo Jums kilti po praeitos savaitės straipsnio.
MINDOFYOURBODY 